nėštumas, nesibaigęs gimdymu....

Sveika undinele,
Neliudek labai labai smarkiai, jeigu imanoma. Tikrai suprantu tavo skausma, skaudu, kad viskas atsitiko taip nemaloniai... visa ta procedura be narkozes... Gerai, kad nors man padare narkoze, nes turbut buciau "nuprotejusi"...
O sielos skausmas laikui begant turetu nors kiek apmazeti. Reikia susitaikyti.. mes visi tik praeiviai sioje zemeje: vieniems lemta ilgiau cia uzsibuti, kitiems dar net nespeji pasakyti "labas", o jie jau iseina... Vistiek as manau, kad viskas ne musu valioje..
O del to, kad gimdete vyresnio amziaus, tai nera visiskas paaiskinimas to, kas atsitiko. Pazystu pora moteru, kurios sekmingai pagimde jusu amziaus. laikykis

manau tai ką patyrete gali suprast tik tos kurios pačios tai ir išgyveno,deja aš viena iš daugelių.Tik turėjau ne vieną o kelis persileidimus,patyriau ir daktarų šaltumą,abejingumą,bet gyvenimas nestovi vietoj,tik skausmas atrodo vietoj stovi,gal kiek sumažėjas,bet niekur neišeinantis.Buvau puolusi ir depresija,bet pati išsikapsčiau,bent dalinai,nors dar ir šiandien visi tie kraujavimai,visos tos ligoninės ir net daktarų žodžiai man atrodo buvo visai neseniai.Siaubingai noriu pastoti ir susilaukti dar vieno stebuklėlio,bet dar bijau,dar per daug tam esu silpna ir jautri.Tačiau 1-2metų laikotarpyje bandysiu dar ,juk kol dar galiu gimdyti reikia tuo naudotis.Atrodo verki verki,o tos ašaros bėga upeliais ir nesimato ju pabaigos.Kažkodėl pati nustebau,kad pradėjau apie tai rašyti SM,nes apie tai su niekuo nesikalbu ir prie manes apie tai kas buvo išgyventa nė neužsimena.
Tik norėčiau pabaigai likimo draugėms palinkėti stiprybės ir vilties

Ir as manau, kad visa, kas mums atsitiko gali suprasti tik tos kurios tai isgyveno...Bet kaip bendrauti su artimaisiais, kurie to nepatyre, kuriems sunku net isivaizduoti kaip mes jauciames? As irgi, kaip ir Vilgra, negaliu kalbeti ir praktiskai nesikalbu sia tema su daugeliu zmoniu. Taip gavosi, kad bendrauju tik su artimiausiais zmonemis, kurie tikrai mane supranta su kuriais as jauciuosi saugi...
Noreciau savo likimo draugiu paklausti, kaip joms sekasi po nelaimes bendrauti su draugais, pazystamais ir giminaiciais....
Pavyzdziui as negaliu kalbetis su viena pazystama, kuri yra pasidariusi pora abortu.. kai ji skambina, as numetu rageli...
Kai vienai pazystamai prasitariau, kad noreciau po puse metu vel pastoti, puole atkalbineti, kam taip skubu uzpildyti atsiradusia tustuma...kad palaukciau kokius 2 metus...
Dar kita pazystama puole pasakot kazkokios giminaites drauges istorija su kazkokiais iskraipytais faktais, kuri pasirode visiska nesamone ir nuo kurios nuotaika dar pablogejo... Nuo to laiko as visai nesisneku su puse savo gimines ir pazystamu ir vengiu juos susitikti. Ar tai normalu?
Turbut kai kita karta lauksiuosi (duok Dieve), niekas nesuzinos apie tai iki kokio 8 menesio arba kol gims vaikelis...
Ar neuzeina jums toks nepilnavertiskumo jausmas, kai jautiesi niekamtikusi, tarsi nesugebejai, nemokejai isnesioti... Kaip su tokiom mintimis kovojate?
Manau, kad rasyti apie savo isgyvenimus yra lengviau negu kalbeti. Parasykite, kas turite laiko...tuo labiau, kad siame "skyrelyje" mes visos tokios nelaimingos- taigi galime suprasti viena kita.

Sveika mamulka-zuikiene,
As po pirmo persileidimo pradėjau depresuoti,tik ašaras ir te mačiau,bet kai antrą kartą buvo persileidimas tada jau ir pradėjau save kaltinti,kad nesugebu išnešioti kūdikėlio.Buvau išsekusi silpna,pykausi su visais,net ir su daktarais.Dėl to,kad tavo draugė pasidarė aborta tikrai neturėtum jos smerkti tai jos pasirinkimas,bet kartais tai buna vienintelė išeitis.Manau tik ji viena žino kas ja pastumėjo padaryti tokį ..žiaurų..
Aš po visko labai pasikeičiau,visada buvau drasi linksma,pastoviai šypsojausi,o dabar...Gyvenimas mano nelengvas,kaip ir pas daugeli,bet turiu sūneli dėl kurio ir gyvenu,bet labai dažnai galvoju,kad galėjo būti kitaip.

Sveikos.
Siandien 2 savaites po mano nelaimes...Dar turiu biuleteni ir tebegeriu vaistus,nes gydytojai mane,kad tai neskubu ir nera reiakalo skubintis issimti negyva vaikeli is mano kuno.Bet ne apie tai noriu siandien parasyti.
Nesenai buvau nuejus i darba (dirbu as prekybos centre) ir netycia sutikau direktore.Spekit,koks pirmas klausimas buvo? Ogi KADA ATEISIU I DARBA!Nei kaip as jauciuosi,nei,kaip mano sveikata,kokie mano jausmai.As suprantu,kad ji direktore,bet manau elementarus zmogiskumas turetu buti.Kai pasakiau,kad dar savaitei pratese biuleteni,tai pradejo putotis,kas jau cia tokio nutiko.Juk tai paprastas valymas ir nieko daugiau...Patikekit,stovejau pries ja,tylejau ir asaros riedejo per veida.Tepasakiau,kad kaip kam buna.Apsisukau ir nuejau.Nezinau,kaip bus kai ateisiu i darba,bet nekenciu jos visa sirdimi.NEKENCIU!
Visi,kas zinojo,kad mes laukiames,labai isgyveno del musu netekties.Sese verke kartu su mani.Drauges nesiojo visokias ajurvedines arbatas ir vaisius ir nepaliko vienos su savo mintimis ir jausmais.Vyras buvo atostogas paemes,kad pabut su manim namie,kad man stogas nenuvaziuotu.aciu jiems visiems uz tai.
Bet yra zmoniu,kurie iki siol nesupranta,kodel as taip isgyvenu netekti.Vienas pazystamas vyrukas tepasake:nesuprantu,kaip galima noret antro vaiko,juk jau turi viena,kam daugiau...Ka jam galima pasakyt...Manau nieko,tik palinket,kad niekada taip nenutiktu jo seimoje.

Aš tą panašiai buvau papuolus į tokią istorija su direktore,kai pradėjau darbe kraujuoti ji pasakė,kad greitąją kviesčiau tik prašė nesakyti kad aš dabar darbo metu ,man tada buvo šokas,bet nieko jai nesakiau,nes tada ne tas man galvoj buvo.O kai nuvežė į ligonine tai ten pragulėjau apie savaite,gal daugiau ir ji nė karto nepaskambino pasiklausti kaip kūdikėlis,tik mano bendradarbės/mano darugės/paklausė kada aš į darbą ateisiu/Viešpatie aš dar ligoninėj guliu,o ji klausia kada dirbt ateisiu.Tiesa mes su ja gerai sutarėm,bendravom kaip draugės.
Kai gryžau į darbą turėjau atidirbinėt tą pragulėta ligoninėj laiką,o kai po poros savaičių vėl paguldė į ligonine ir netekau kūdikėlio gryžusi parašiau,kad išeinu iš darbo.
Svarbu,kad jūs dabar atsigautumėt ir jei jums lengviau kai kažkas yra šalia tai labai gerai,taip jums bus lengviau.Nors žinau,kad skausmas nesumažės,bet jis bent netupės giliai širdyje.
O tas vyras apie kurį jūs kalbėjote aišku ne man jį teisti,bet tokių kaip jis yra labai daug.Aš dar jauna,bet patikėkit išgyvenau daug..tikrai daug
Dabar jūs pykstate už neteisybe,už praradimą,už skausmą todėl jūs ir sakote,kad direktorės nekenčiate,bet tai praeis patikėkit,ką aš čia rašau turbut pagalvosite,kad aš nusišneku.
Stiprybės jums ir jūsu nuostabiai šeimai,draugams,jie jus tikrai labai myli jei taip rūpinasi

Sveika miela Undinele,
O kaip as suprantu tave, skaitau tavo laiska ir atrodo, kad skaityciau savo istorija...
Koks sutapimas - as irgi dirbu prekybos centre... Sugryzimas i darba man irgi buvo labai skausmingas, kartais atrode kad "gal as kraustausi is proto"...Atejau i darba JAU po 1 savaites, nes mano gydytoja tepasake : esi sveika, gali dirbti, cia tau kaip po eilinio ABORTO (ji istare ta baisu zodi) - gali eiti dirbti... nieko tau cia nera...
Bet man su mano virsininke kazkaip pavyko graziuoju apsieiti, nes ji yra ir mano drauge... o kaip sureagavo "taviske" direktore, tai kaip tipiska "bizniere"... Aisku sutinku su Vilgra - ne mums ja smerkti... Gerai, kad bent namai yra musu saugi sfera, cia niekas musu nezeidzia.. O visuomene, sakyciau, tamsuoliskai reaguoja i tai kas mums atsitinka, nes turbut jiems truksta informacijos - suvokimo -zinojimo, kad tai yra SKAUDI NETEKTIS. Vieni net bijo ir vengia apie tai net prasitarti ir bendrauja tarsi nieko nebutu buve, o kiti pastoviai nusisneka , istaria zodzius kurie skaudina, neatsargiai kalbedami visokias kvailystes, kurios mums it peilis giliai sminga sirdin...
Pirmos dvi savaites darbe buvo siaubingas kosmaras... Mintys buvo kitur, pridariau visokiu kvailysciu, "uzsiroviau" ant tokios isterinio tipo klientes, kad istorija vos nesibaige kriminalu... Bet aciu dievui mano virsininke buvo supratinga, kita jau turbu butu "paliosavusi" -atleidusi is darbo...
Mano viena bendradarbe ir drauge irgi laukiasi leliuko ir mes butume beveik kartu gimde jei ne... Kol dar buvau nescia mes taip dziugiai pasisnekedavome, o dabar irgi pasisnekam... bet ne taip dziugiai... pasiziuriu liudnai i jos pilveli... Bet dabar man jau nebe taip skauda ir su ja toliau benrauju, visada paklausiu kaip jos sveikata ir pan.. pasisiulau padeti ir pan... na apie ka as cia...
Miela Undinele, laikykis... Visa sirdimi tave uzjauciu, suprntu... Labai labai noreciau, kad gyvenimas tau taptu sviesesnis... Pamatysi, kaip niurios mintys pasitrauks ir viskas po truputi sugris i savo vezes...

Aciu Vilgra uz toki greita atsakyma,
Buvau paskendusi kasdieniniuose rupesciuose, todel net nebuvau prisedus prie kompo..
tikrai dabar suprantu, kad ne man smerkti ta drauge, kuri pasirinko aborta. Aciu tau uz pagalba susivokti... Bandysiu su ja bendrauti, tik nezinau ar pavyks...
Man labai liudna, kad is tokios linksmos drasios merginos tapai liudnesne, nusiminusia... kartais as galvoju kodel mums lemta patirti tiek kanciu, kai gyvenimas kartais tampa nebemielas...
O vakar staiga man toptelejo mintis, kad su tokia skausminga patirtimi mes GALIME DAUG KA NUVEIKTI! Aisku, mes galime pykti, visus kaltinti ir nuo visu atsiriboti pasiduoti blogoms mintims ir pan...bet tuo paciu mes galime rinktis kita kelia: padaryti ka nors gero, ypatingo savo isejusiems/isejusiam vaikucio ATMINIMUI IR PAGERBIMUI! Juk ta meile tam vaikui niekur nedingo, todel leiskim jai isiverzti... Gal tos kancios ne veltui mums duotos? Mes juk dabar galime padeti kitiems zmonems atsistoti, atsitiesti, kurie parklupo, kurie kencia, galime istiesti pagalbos ranka.. mes galime labiau isijausti, suprasti kito kancia ir bent gerais zodziais ar darbais ja padaryti lengvesne... Nusisypsokime mazam vaikui, pasakykimeka nors gero savo vyrui, artimui... nueikime i ligonine ir paguoskime kitas kenciancias, ta pati kosmara isgyvenancias mamytes, nebukim abejingos kitu skausmui.... Tuomet musu gyvenimas ir musu kancia turetu nors kokia prasme... na gal as cia nusisneku, atleisk man...
Mes buvom linksmos linksmos kaip plunksneles, visur skrajojom ir juokemes...
Dabar mes sunkios sunkios kaip akmenukai... Bet kuo sunkesnis akmenukas, tuo toliau ji gali numesti, tuo toliau jis gali nuskristi... O tas, kas lekia, nejaucia svorio....Kancia irgi gali buti grazi ir prasminga.. Suteikime jai prasme...

Labas mamulka-zuikiene aš labai džiaugiuosi už tave iš visos širdies,kad tu neapykantą bandai nustumti į šoną.Tai labai svarbu...
Gal ir sunki pradžia bus su drauge susibendrauti,ir nebebus tokio tarp jūsų bendravimo koks buvo ankščiau,bet bent jau stengiesi ir tai jau labai svarbu.
Matai ne visiems vaikai gyvenime užima pačią sverbiausią vietą.Yra tokių kurios nepasiruošusios paskirti visą laiką vaikeliui ir atsiduoti vien tik vaikučiui.Aš be vaikų savo gyvenimo tikrai neisivaizduoju,mano sūnelis man yra viskas,jis mano akių šviesa,be jo aš kaip žuvis be vandens.Na nepasisekė mums,bet tokių kaip mes yra tikrai labai daug..ir visos skirtingai susitaikome su praradimu,nekiekviena nori priimti pagalba.Aš per metus praradau du kartus viltį išgelbėti kūdikėlius todėl pati suprantu,kad normalu,jog nebeesu tokia pati kaip ankščiau.Praėjo trys metai,bet mano skausmas dar mano širdyje,dar ir dabar sapnuoju košmarus,bet juk tai neamžina.Žinau,kad atsitiesiu ir nesitikiu,kad viskas bus iškart.
Man smagu,kad šį kartą tu rašai visai kitaip.Tikrai tikiu,kad viskas bus gerai.Ir be galo tau to linkiu

Sveika Vilgra
Ir as is visos sirdies linkiu, kad skausmas ir kosmarai po truputi pasitraktu ir leistu tau buti laiminga. jei galeciau, pasiimciau dali tavo skausmo... tikrai labai aciu kad man parasai. nori tikek, nori ne, bet tu tikrai man padedi, smagu, kad tu tokia esi...
Ir as nebeesu tokia kaip anksciau, bet myliu save ir tokia kokia esu dabar. Mano vaikas man irgi yra viskas: kai vakare pries einant miegoti pamato mane nusiminusia, sako: mama, as tave apkabinsiu, galima, as tau paglostysiu galvyte... ir visos pasaulio bedos pastraukia, nes liekam tik mudu: as ir mano vaikas..
Vilgra, as tikrai tikiu, kad tu atsitiesi ir viskas bus gerai. Tu labai tvirta moteris ir puiki, nuostabi mama.

sveika,
Skautau ir šypsausi,šypsausi nes tavo nuotaika ir žodžiai keičiasi.Kuo toliau tuo tu linksmesnė.Aš ir pati nemaniau,kad čia parašius man palengvės.Svarbu,kad myli save ir,kad tavo vaikutis šalia taves ir tau tai paguoda.Kartais nuo vaikų sunku nuslėpti skausmą,ašaras,bet mes privalome apie juos galvoti.
Gyvenimas mums žiaurus,bet tai gyvenimas ir nieko negalime pakeisti...
Kai praradau du kūdikius ir pagimdžiau sūneli ir tada kai jis 11mėn papuolė į reanimaciją,kai daktarai neteikė jokių vilčių,kad pavyks jį išgelbėti aš galvojau,kad tai pabaiga..Jau praėjo metai,bet ir dabar drasiai galiu pasakyti,kad jei mano sūnelis būtų neišgyvenes,bučiau sau gala pasidariusi..Tikrai sakau iš visos širdies ir atvirai.Žinau,akd ne mes turim spresti,kada palikti mums gyvenima,bet aš jau pati savo likimą buvau nusprendusi.
Jau metai,bet dar iki šiol vos pakilus temperatūrai,ar tik kokiam išbėrimui atsiradus,ar vos kokį kosuliuką išgirstu pradedu visa panikuoti ir drebėti..Iki šiol man rankos dreba...tos 5paros reanimacijoj man dar dabar stovi prieš akis,bet tikiu kad tai neamžinai...
Yra tokių žmonių kurie skausma moka širdyje užgniaušti ir viska nustumti į praeitį,aš gal but iš tų kurie visas žaizdas gydo pamažu.Tave galiu priskirti prie stiprių žmogeliukų..Šaunuole tu,tavo vyras turėtu tavim didžiuotis,o vaikutis be galo mylėti..
Tikiu,kad gyvenimas dar mus nustebins,kad bus linksmų dienų,nors praradimų niekad nepamiršim,bet bent jau širdies skausmą sušvelninsim.
Dievulis mano sūnelį išgelbėjo ir tada aš supratau,kad jis neatima iš manes to kas mamai yra brangiausia.
O kaip tavo draugė?Gal pabandyk su ja pasišnekėti,ar tu jos klausei kodėl ji pasidarė abortą...jei nori ir toliau su ja bendrauti tai turėtum viską išsiaiškinti,galbūt ji nežino,dėl ko tu pyksti ant jos...

Sveika ir vel Vilgra,
Smagu, kad galime susirasineti siame skyrelyje...as labai noreciau, kad po kurio laiko, kai musu sirdeles visiskai pasveiks, mes galetume susirasineti kitame skyrelyje... PVZ tokiame kaip "ir vel nescia - nestukiu pasnekesiai" arba "auginu trynukus..." Cia aisku as juokauju...
Mano gyvenime irgi teko patirti gana panasu atveji su savo suneliu. Jis papuole i avarija, mano vargsui vyrui teko tas siaubingas darbas istraukti ji is automobilio visiskai suglebusi, be samones... Tos keleta sekundziu buvo pacios baisiausios vyro gyvenime... jis pamane kad kad... viskas... jis mire... Bet po to staigiai jis atsigavo ir prdejo verkti...Po to istisa savaite ligonineje,rengenas, suskilusi vaiko kaukole...bet viskas baigesi laimingai...
As sita istorija pasakoju ne veltui, gal ji ir netinka siam skyriui, bet si karta as noreciau tau papasakoti ka as manau apie savigrauza ir kaltes jausma...
Vyras pradejo po avarijos save kaltinti...mat... jis vairavo...bet kazkaip veliau jam pavyko tu minciu atsikratyti. Daug moteru siame skyrelyje SAVE KALTINA: jei as buciau laiku nuvaziavusi i ligonine...kai pasirode rudos isskyros, kodel as nesuspejau, kodel as ejau i darba, kodel nesiau sunkius pirkinius ir pan. Tu , Vilgra, parasei, kad tau nepavyko isgelbeti savo vaikuciu gyvybiu. Isiklausyk i zodzius: TAU NEPAVYKO!
O dabar pasiklausyk kaip as save kaltinau jau kita diena po narkozes: "AS PRAZUDZIAU SAVO VAIKELI"...Mat nescia budama as lankiau baseina ir isikaliau i galva, kad tai man pakenke... kokia nesamone! ar ne?
ABI MES NETEISIOS. Dievulis juos pasieme, nes jiems taip geriau. Tai ne musu kalte. Jei mums butu suteikta galimybe juos isgelbeti, Dievulis butu suteikes tokia galimybe... Mes ne "supermenes" mes tik supermamos...
Tu turbut net neisivaizduoji, ka reiskia viena vieninteli zodi pakeisti kitu -net akyse prasvieseja... Todel vietoj to baisaus zodzio "Prazudziau" as sakau: Jis isejo, isskrido i dangu, as netekau, jam buvo nelemta ir pan. Tai yra savotiska savitaiga, kuri labai svarbi kovojant su skausmu...
Aisku as net negaliu lygintis su tavimi... Naturalu, kad tavo skausmas didesnis... juk du persileidimai - tai ne vienas... Tai tarsi du kartus patekti i ta pati kosmara...
Bet dabar tu turi savo nuostabu suneli ir jam viskas gerai. O nerimas del jo sveikatos po truputi turetu pasitraukti, kai vaikutis paaugs...
O mano drauge nori man pasakyti, kad po 2 abortu ji laukesi 3 vaiko, kuris, kad ir kaip ji jo nenorejo (kilnojo visokius svorius, maudesi karstoje vonioje ir pn.) gime ir jam jau 25 m. ji savo netikusiu pavyzdziu nori man pasakyti, kad ne as kalta, kad man taip nutiko...
Tai va koks ivairus tas musu gyvenimas... Is karto atsiprasau, jei ka parasiau ne taip. Geriau ant manes supyk, bet tik nebekaltink saves del nieko nieko... nes tokiai nuostabiai moteriai ir mamytei kaip tu tikrai gyvenimas suzibes visomis spalvomis ir tu vel busi drasi, linksma ir laiminga. To as tau ir linkiu!