nėštumas, nesibaigęs gimdymu....

Labutis, brangioji Vilda,
tavo skausmas begalinis. Bet niekada nedrįsčiau teigti, kad jis mažesnis nei tos kurios leliukas iškeliavo mėnesio ar dviejų. Kiekvienas praradimas - be galo skausmingas ir neteisingas. Netikiu, kad mamos, turinčios jau vaikiuką, skausmas mažesnis nei kitų. Pati praradau vaikiuką labai anksti, bet tai manęs neguodžia... Aš jau mylėjau tą mažą žirniuką... Kiekviena išgyvena skirtingai, tai jau nuo pačios priklauso. Tuoj bus 4 mėn kai neturiu leliuko, bet vis dar prabundu naktimis nuo sapnų, dar vis užsimiršusi glostau pilvą...

Daziaugiusi, kad tavo nuotaikos optimistiskesnes, kad tiki, jog kadanors is visos sirdies juoksiesi...As irgi noriu tiketi.
Skausmas negali testis amzinai...
Papildyta:

Jeigu Vilda neisizeisi, as uzrasysiu ir 10 numeri (10 slibino galva):
10 nr. Noras saves gaileti (aplanko ir mane, pasireiskia neveiklumu ir noru pasiduoti)
Merginos, junkites prie saraso... kartais, kai ivardini savo sunkma garsiai, jis per pus sumazeja...

Sveikutes,
mano pirmasis leliukas nustojo vystytis 12-13 sav.Del ko taip atsitiko daktarai nepasake.Beveik praejus 5 metams po sito ivykio pastojau.Bet irgi iki 3 men. teko daznokai paguleti ligoninej,nes vis tepliodavo.Bet aciu Dievui kad si karteli viskas gerai baigesi ir siuo metu kartu su vyru dziaugiames nuostabiu suneliu.
Stiprybes ir istvermes visoms mamytems praradusioms savo mazucius angelelius

Ištikrųjų labai skaudu prarasti tai, ko laukei metų metus. Kai echoskopo ekrane matei mažyti burbuliuką ar jau mažylio veidelį. Pati praradau zuikeliuką, nustojo vystytis 5 sav ir 2 dienų. Po valymo jau praejo 71 d., bet ir dabar braukiu ašarą riedančią veidu. Tą rytą, kai pasidariau testuką ir jis buvo II juostelių, įsimylėjau jas. Taip gal ir kvaila, bet kai tai matai po kelių metų pastangų ir nebesitikėjimo... Iškart po abrazijos niekas nematė liūdesio veide, šypsojausi ir sakiau, kad viskas bus gerai...bet...Po šiai dienai testukus saugoju, laikas nuo laiko verkiu dėl to, kad ilgiuosi to jausmo kai laukiesi, to mažo burbuliuko ekrane. Daug kas sako, kad aš dar jauna, nėštumas buvo mažas...bet mano širdis su kiekviena diena vargsta, mano liga migdo kiaušides, kas pasakys kada pastosiu sekantį kartą, kas pasakys ar aš dar priglausiu leliuką prie krūtinės. Sutinku, kad yra kam ir daug blogiau, tik manęs tai neguodžia. Gaila, kad dar kažkam šalia yra blogai...
Ačiū, kad išklausot...



Sveika Viotinola

Labai gaika ,kad taip nutiko tau labai tave uzjauciu.As ir netekau maziuko 9 savaite jau buvau nescia pradejo tepti ir viskas virto tikru kosmaru
Tau linkiu daug stiprybes, tas jausmas tikrai baisus.As sunkei susitaikiau su netektimi O dabar visos turime gyventi toliau ir ziureti vel i gyvenima su sypsena ir meile

Ačiū labai,mes taip pat tave sveikinam

Papasakosiu ir as savo istorija, nors jau praejo virs 4 metu, bet sirdies kertelej skausmas uzsilikes.
2001m. rudeni suzinojom, kad laukiames, tiesa, vaikiuko neplanavom, apeme ivairus jausmai, nuo noriu - nenoriu, ar as busiu mama, ar as tam pasiruosi, galu gale susitaikem, rodes, su vaikiuko atejimu, pas gydytojus neskubejau.Kaip ir pradejau isijausti i nauja padeti, dziaugtis, kol...Kol viena diena darbe prasidejo tepliojimai, ta pacia diena vykau pas ginekologe Antakalnio klinikose, kartu vyko ir drauge su vyru.Nuejus pas gydytoja, pirma ji paklause, ar planuotas, pasakiau, kad ne, o kai paklause ar noresim issaugoti, pasakiau -zinoma.Apziuros metu buvo ji siurksti, grubi.Padare ji pilna apziura, pasake, kad ner reikalo saugoti, kai tokiam ankstyvam nestume yra gresiantis(7-8 sav), kad esu jauna ir turesiu dar vaiku, nusiunte kita diena echoskijos pasidaryti, jei bus vaisius neisejes, tai padarys gimdos isvalyma.Tuo metu man zeme is po koju isslydo, is kabineto isejau pasikuksciodama, jauciausi isniekinta.Kas gydytoja tokia yra, kad gali nuspresti vaikui gyventi ar ne?Echoskopija parode, kad vaisiaus nera, bet tik kita diena tuolete iskrito zirniukas.
Jau praejus nemazai laiko, vel laukemes, vel neplanuotai, bet si karta nekilo jokiu minciu apie noriu -nenoriu, pasiruosusi - nepasiruosusi, tiesa, planus musu jis sujauke labai, bet nuo tos sekundes, kai supratau, kad laukiuosi, as jo be galo troskau. Tik vyras sake, kad bijo jo netekti, vyras prisipazino, kad jauciasi kaltas, kad netekom pirmojo mazulio, nes jis jo nenorejo, o kai suprato, kad nori, jau buvo per velu. Ir dabar iskyla klausimas, ar cia atsitiktinumas, apsigimimas koks, ar ateinancios gyvybes paniekinimas issauke persileidima. Ar gali zmogus nuspresti ar sio kudikelio nori, o sio nenori.Dali nestumo ir paciai buvo neramu, ar jis rysis pas mus ateiti, bet po to susitaikiau su mintimi, kad jis yra labai laukiamas, ir jeigu jo misija yra gyventi ir augti su mumis, tai taip ir bus, o jeigu ne, tai jis bus mus nemazai ko ismokes.Rami leidau taip dieneles, kol isauso vienas ziemos rytas ir atejo jis...
As manau dabar, kad turim gerbti ateinancia gyvybe tiek pas mus, tiek pas kitus.Buvo toks nutikimas mums, kai su vyru(busimu dar) pradejom kartu gyventi, suzinojes jo brolis, padare isvadas, kad as laukiuosi(to nebuvo), tai jis siule ir pinigu, ir gydytoja sake gali pasiulyti, kad pasidaryciau aborta, galbut asmeniskai jis pats jau turejo tokios patirties. Po daug metu, sukure jis seima, pasibelde ir pas juos maziukas ir netiketai isejo, nezinau kaip, nes mes nebendraujam. Ir vel kyla klausimas, ar tai atsitiktinumas, ar tiesiog likimo rykste?
Na, atsikele mano Rokutis, jau zirzia, begu maitinti.

Baibokiuk
paskaiciau tavo istorija ir prisiminiau savaja

Ilgai laukemes to vaikiuko (kol pastosiu), prabego, daugiau nei 2m., ir testas parodo du bruksnelius. Laimes pilnos kelnes, bet po keliu dienu pasirodo kraujingos isskyros vaziuoju i ligonine ir ten o tai vaikelis planuotas, o tai jus jauni dar galesit pasidaryti. As jei aiskinu, kad pastojau labai sunkiai ir mes jo labai norime. Ji susiraukus paguldo i ligonine ir israso nospos nuo pilvo skaudejimo as pasiutus Kita diena apziuri kita gydytoja ir skubiai israso sulaikanciuju vaisiu (vaistu) juos pradeda duoti po pietu, o ryte atsikeliu - kraujavimas padidejas greitai apziuri ir i operacine valymui. Blioviau kelias dienas Pastojau vel l.sunkiai. Iki 5men. gulimas rezimas, bet man pasiseke
Ir tarpkitko Baibokiuk tarp musu dienos skirtumas

O siaip manau nuo likimo nepabegsi

Apsilankyk pas bendraamzius dazniau , aisku jeigu turi laiko

reikia susirasti kur jie yra, nelabai zinau

Laba diena, norėčiau ir aš papasakoti savo istoriją. Nors tai įvyko daugiau nei prieš 10 metų, bet kai pagalvoju, atrodo, kad viskas buvo tik vakar. Visi mano nėšrumai buvo planuoti, vaikučių laukėme nerealiai. Kai pastojau pirmą kartą, labai džiaugėmės. Deja aštuntą savaitę džiaugsmą aptemdė baimė, nerimas ir neviltis. Prasidėjo kraujavimas. Gerai gydytoja pasitaikė labai šauni, pasijutau lyg su mama pabendravusi. Tuojau pat paguldė į ligoninę ir valio - pavyko. viskas baigėsi tuo, kad gimė dukrytė 4 kg ir 56 cm.
Labai norėjome, kad tarp vaikų nebūtų didelis skirtumas, todėl po poros metų vėl planuotas pastojimas ir kartu nerimas. Pradžia buvo labai sunki, pykino, negalėjau normaliai valgyti, bet negalėjau ir nevaldyti, nes tik kramtant ką nors nepykindavo. Praėjo aštuntoji savaitė, nusiraminome. Deja tečią nėštumo mėnesį prasidėjo kraujavimas. O čia dar dukra su temperatūra. Pažadėjau gydytojai, kad būsiu drausminga ir gulėsiu namie lovoje. Ir gulėjau, leidausi vaistus, bet tik vieną parą. Sekantį rytą buvo taip blogai, kad gydytoja pasakė,jog gelbėti nebėra ką. Verkiau pasikūkčiodama, kai nuvedė į kabinetą išvalymaui, o sesutė žiūri apvaliom akim ir klausia: "Negi taip skauda?" Skauda, tik ne ten, o širdį taip plėšo, kad nors mirk. Verdiktas - laukti ne mažiau kaip puse metų. Laukėme. Truputį daugiau nei po pusės metų vėl pastojau. Šį kartą jaučiausi labai gerai, nors nerimas buvo. Praėjo aštuonios savaitės - ramu, praėjo ir trys mėnesiai. Vėl ramu. Na jau dabar viskas bus gerai. Deja . Ta gydytoja, kuri pirmą kartą buvo kaip mama, dabar pasirodė abejinga visiems ir viskam. Turbūt visi žinom, kad už ačiū niekas nežiūri, bet deja ir už pinigus ne visada pakankamai žiūri. Vietoje to, kad paguldytų į ligoninę su gresiančiu, išrašė kažkokių tabletyčių atpalaiduojančių. Pačiulpk važiuodama ir nustos gimda susitraukinėti. O į darbelį kiekvieną rytą 15 km ir kiekvieną vakarą tiek pat. Dvidešimt pirmą savaitę teko vėl gultis į ligonine dėl smarkaus kraujavimo. Vėl pasisekė su prižiūrinčia gydytoja (žinoma ne ta, kuri prižiūrėjo poliklinikoje). Dėl labai blogos būklės (kad negasdinčiau kitų panašaus likimo moterų) buvau paguldyta atskirai. Nebesileisiu į dideles smulkmenas, tik tiek, kad vyras ne vieną naktį praleido budėdamas prie lovos. 26-ąją savaitę pasaulį išvydo mūsų coliukė, kurią mačiau vos keletą minučių. Išvežė mano mažuliukę į Kauną, į reanimaciją, o aš likau viena . Kaip buvo sunku, kai palatos kaimynė pupuliavo savo mažių, o aš tik pasvajoti galėjau, kaip išeisiu iš ligoninės ir lėksiu į Kauną, pas savo pupą. Dabar jai jau 10 metų .

Moterys, laikykimes...skaitau, ir viska vel prisimenu, sunku,...skaudu....netekau ir as savo angeliuko pries kelias savaites....ilgai laukem net 4 metus...labai norejau....
Bet noriu but stipri ir nepaluzti, stengiuosi ziureti i prieki...daktare sake apsilankyti po pirmu menesiniu, tad truputi bijau, kad ko blogo nepasakytu...