Įkraunama...
Įkraunama...

nėštumas, nesibaigęs gimdymu....

QUOTE(vilda @ 2006 04 06, 13:51)
aš patyriau didesnį košmarą - mano vaikutis gimė 8 mėnesių ir išgyvenęs parą mirė. Nors praėjo jau pusė metų, bet negaliu atsigauti, negaliu pradėt gyvent....Ir kai paskaitau jūsų nelaimes- mintis kyla- kaip aš jums pavydžiu, rodos būt buvę žymiai  lengviau pergyventi, jei aš jo būčiau netekusi  ankstyvame nėštumo laikotarpyje...

Labutis, brangioji Vilda,
tavo skausmas begalinis. Bet niekada nedrįsčiau teigti, kad jis mažesnis nei tos kurios leliukas iškeliavo mėnesio ar dviejų. Kiekvienas praradimas - be galo skausmingas ir neteisingas. Netikiu, kad mamos, turinčios jau vaikiuką, skausmas mažesnis nei kitų. Pati praradau vaikiuką labai anksti, bet tai manęs neguodžia... Aš jau mylėjau tą mažą žirniuką... Kiekviena išgyvena skirtingai, tai jau nuo pačios priklauso. Tuoj bus 4 mėn kai neturiu leliuko, bet vis dar prabundu naktimis nuo sapnų, dar vis užsimiršusi glostau pilvą...
QUOTE(Veronika @ 2006 04 07, 16:19)
1.Savigrauža įveikta.
2.Praradimo skausmas dar neįveiktas ir nemanau, kad jį pavyks įveikti.
3.Pesimizmas labai dažnai aplanko.
4.Pykčio protrūkiai, kai išgirstu apie rastą kūdikio lavonėlį.
5.Pasyvumas-kartais norisi nieko nedaryti...
6.Galiu žiūrėti į nėščias moteris ir leliukus tik su begaliniu skausmu širdyje...
7.Negaliu susitaikyti, kad tai nutiko būtent man...
8.Esu nevykėlė-bergždžia karvė (taip jau buvau pavadinta)
9.Kartais pagalvoju, kad...ne, reikia eiti pirmyn.
Nepyk, kad nukopijavau tave.

drinks_cheers.gif
Atsakyti
QUOTE(VILGRA @ 2006 04 07, 19:18)
gyvenimas yra žiaurus mums,bet mes turime būti stiprios ir kovoti ir priimti savo likimą tokį koks jis yra.Žinau puikiai,kad pasakius 'viskas bus gerai' nei kiek nepadės,bet tikrai jums visoms linkiu geležinės stiprybės ir ištvermės..tegul jūsų ašaras su laiku pakeičia skardus juokas,o geliantis skausmas širdyje-laime


Daziaugiusi, kad tavo nuotaikos optimistiskesnes, kad tiki, jog kadanors is visos sirdies juoksiesi...As irgi noriu tiketi. 4u.gif
Skausmas negali testis amzinai... thumbup.gif
Papildyta:
QUOTE(vilda @ 2006 04 07, 13:57)
O mano pagrindinė kova su savimi tai- kad aš suprantu ir kartoju sau NEGALIMA GAILĖTIS SAVĘS. Nes tas širdagraužis- tai gailestis savęs, kad neturiu jos, negaliu jos auginti ir t.t. PRIVALAU suprast, kad jai ten gerai, gal net geriau nei čia būt buvę, tai tik man blogai be jos....O savęs gailėtis- lengviausia išeitis...

  Niekada nebuvau aktyviai praktikuojanti katalikė...bet po šio įvykio tiesiog pykstu ant visko kas yra aukščiau, ten.... Nors kas vakarą kalbu maldelę už dukryte, bet ant Dievo pykstu...ir nieko negaliu sau padaryt....nes kai tiek numestų, pamestų, smaugtų ir nepasmaugtų vaikų, o paiėmė mano lauktą ir mylėtą.....

Jeigu Vilda neisizeisi, as uzrasysiu ir 10 numeri (10 slibino galva):
10 nr. Noras saves gaileti verysad.gif (aplanko ir mane, pasireiskia neveiklumu ir noru pasiduoti)
Merginos, junkites prie saraso... kartais, kai ivardini savo sunkma garsiai, jis per pus sumazeja...
Atsakyti
Sveikutes,
mano pirmasis leliukas nustojo vystytis 12-13 sav.Del ko taip atsitiko daktarai nepasake.Beveik praejus 5 metams po sito ivykio pastojau.Bet irgi iki 3 men. teko daznokai paguleti ligoninej,nes vis tepliodavo.Bet aciu Dievui kad si karteli viskas gerai baigesi ir siuo metu kartu su vyru dziaugiames nuostabiu suneliu.
Stiprybes ir istvermes visoms mamytems praradusioms savo mazucius angelelius 4u.gif
Atsakyti
Ištikrųjų labai skaudu prarasti tai, ko laukei metų metus. Kai echoskopo ekrane matei mažyti burbuliuką ar jau mažylio veidelį. Pati praradau zuikeliuką, nustojo vystytis 5 sav ir 2 dienų. Po valymo jau praejo 71 d., bet ir dabar braukiu ašarą riedančią veidu. Tą rytą, kai pasidariau testuką ir jis buvo II juostelių, įsimylėjau jas. Taip gal ir kvaila, bet kai tai matai po kelių metų pastangų ir nebesitikėjimo... Iškart po abrazijos niekas nematė liūdesio veide, šypsojausi ir sakiau, kad viskas bus gerai...bet...Po šiai dienai testukus saugoju, laikas nuo laiko verkiu dėl to, kad ilgiuosi to jausmo kai laukiesi, to mažo burbuliuko ekrane. Daug kas sako, kad aš dar jauna, nėštumas buvo mažas...bet mano širdis su kiekviena diena vargsta, mano liga migdo kiaušides, kas pasakys kada pastosiu sekantį kartą, kas pasakys ar aš dar priglausiu leliuką prie krūtinės. Sutinku, kad yra kam ir daug blogiau, tik manęs tai neguodžia. Gaila, kad dar kažkam šalia yra blogai...
Ačiū, kad išklausot...



Sveika Viotinola 4u.gif

Labai gaika ,kad taip nutiko tau labai tave uzjauciu.As ir netekau maziuko 9 savaite jau buvau nescia pradejo tepti ir viskas virto tikru kosmaru verysad.gif verysad.gif verysad.gif
Tau linkiu daug stiprybes, tas jausmas tikrai baisus.As sunkei susitaikiau su netektimi verysad.gif O dabar visos turime gyventi toliau ir ziureti vel i gyvenima su sypsena ir meile heart.gif heart.gif heart.gif
Atsakyti
QUOTE(mamulka-zuikiene @ 2006 04 10, 22:41)
Daziaugiusi, kad tavo nuotaikos optimistiskesnes, kad tiki, jog kadanors is visos sirdies juoksiesi...As irgi noriu tiketi. 4u.gif
Skausmas negali testis amzinai...  thumbup.gif




Nors ir paveluotai, bet Visas sveikinu su didziausia pavasario svente - Velykom, kad sventes praskaidrintu jusu nuotaikas, o islindusi saulute padetu uzsimirsti ir nusisypsoti.... 4u.gif  4u.gif  4u.gif  4u.gif  4u.gif

Atsakyti
Ačiū labai,mes taip pat tave sveikinam
Atsakyti
Papasakosiu ir as savo istorija, nors jau praejo virs 4 metu, bet sirdies kertelej skausmas uzsilikes.
2001m. rudeni suzinojom, kad laukiames, tiesa, vaikiuko neplanavom, apeme ivairus jausmai, nuo noriu - nenoriu, ar as busiu mama, ar as tam pasiruosi, galu gale susitaikem, rodes, su vaikiuko atejimu, pas gydytojus neskubejau.Kaip ir pradejau isijausti i nauja padeti, dziaugtis, kol...Kol viena diena darbe prasidejo tepliojimai, ta pacia diena vykau pas ginekologe Antakalnio klinikose, kartu vyko ir drauge su vyru.Nuejus pas gydytoja, pirma ji paklause, ar planuotas, pasakiau, kad ne, o kai paklause ar noresim issaugoti, pasakiau -zinoma.Apziuros metu buvo ji siurksti, grubi.Padare ji pilna apziura, pasake, kad ner reikalo saugoti, kai tokiam ankstyvam nestume yra gresiantis(7-8 sav), kad esu jauna ir turesiu dar vaiku, nusiunte kita diena echoskijos pasidaryti, jei bus vaisius neisejes, tai padarys gimdos isvalyma.Tuo metu man zeme is po koju isslydo, is kabineto isejau pasikuksciodama, jauciausi isniekinta.Kas gydytoja tokia yra, kad gali nuspresti vaikui gyventi ar ne?Echoskopija parode, kad vaisiaus nera, bet tik kita diena tuolete iskrito zirniukas.
Jau praejus nemazai laiko, vel laukemes, vel neplanuotai, bet si karta nekilo jokiu minciu apie noriu -nenoriu, pasiruosusi - nepasiruosusi, tiesa, planus musu jis sujauke labai, bet nuo tos sekundes, kai supratau, kad laukiuosi, as jo be galo troskau. Tik vyras sake, kad bijo jo netekti, vyras prisipazino, kad jauciasi kaltas, kad netekom pirmojo mazulio, nes jis jo nenorejo, o kai suprato, kad nori, jau buvo per velu. Ir dabar iskyla klausimas, ar cia atsitiktinumas, apsigimimas koks, ar ateinancios gyvybes paniekinimas issauke persileidima. Ar gali zmogus nuspresti ar sio kudikelio nori, o sio nenori.Dali nestumo ir paciai buvo neramu, ar jis rysis pas mus ateiti, bet po to susitaikiau su mintimi, kad jis yra labai laukiamas, ir jeigu jo misija yra gyventi ir augti su mumis, tai taip ir bus, o jeigu ne, tai jis bus mus nemazai ko ismokes.Rami leidau taip dieneles, kol isauso vienas ziemos rytas ir atejo jis...
As manau dabar, kad turim gerbti ateinancia gyvybe tiek pas mus, tiek pas kitus.Buvo toks nutikimas mums, kai su vyru(busimu dar) pradejom kartu gyventi, suzinojes jo brolis, padare isvadas, kad as laukiuosi(to nebuvo), tai jis siule ir pinigu, ir gydytoja sake gali pasiulyti, kad pasidaryciau aborta, galbut asmeniskai jis pats jau turejo tokios patirties. Po daug metu, sukure jis seima, pasibelde ir pas juos maziukas ir netiketai isejo, nezinau kaip, nes mes nebendraujam. Ir vel kyla klausimas, ar tai atsitiktinumas, ar tiesiog likimo rykste?
Na, atsikele mano Rokutis, jau zirzia, begu maitinti.
Atsakyti
Baibokiuk
paskaiciau tavo istorija ir prisiminiau savaja doh.gif

Ilgai laukemes to vaikiuko (kol pastosiu), prabego, daugiau nei 2m., ir testas parodo du bruksnelius. Laimes pilnos kelnes, bet po keliu dienu pasirodo kraujingos isskyros doh.gif vaziuoju i ligonine ir ten doctor.gif o tai vaikelis planuotas, o tai jus jauni dar galesit pasidaryti. As jei aiskinu, kad pastojau labai sunkiai ir mes jo labai norime. Ji susiraukus paguldo i ligonine ir israso nospos nuo pilvo skaudejimo doh.gif as pasiutus bash.gif Kita diena apziuri kita gydytoja ir skubiai israso sulaikanciuju vaisiu (vaistu) juos pradeda duoti po pietu, o ryte atsikeliu - kraujavimas padidejas doh.gif greitai apziuri doctor.gif ir i operacine valymui. Blioviau kelias dienas cry.gif cry.gif Pastojau vel l.sunkiai. Iki 5men. nestuke.gif gulimas rezimas, bet man pasiseke thumbup.gif
Ir tarpkitko Baibokiuk tarp musu 2.gif dienos skirtumas bigsmile.gif

O siaip manau nuo likimo nepabegsi ax.gif
Atsakyti
QUOTE(rena @ 2006 05 15, 23:50)
Baibokiuk
paskaiciau tavo istorija ir prisiminiau savaja doh.gif

Ir tarpkitko Baibokiuk tarp musu  2.gif dienos skirtumas bigsmile.gif

O siaip manau nuo likimo nepabegsi ax.gif

Apsilankyk pas bendraamzius dazniau 4u.gif , aisku jeigu turi laiko ax.gif
Atsakyti
QUOTE(baibokiukas @ 2006 05 16, 10:27)
Apsilankyk pas bendraamzius dazniau  4u.gif , aisku jeigu turi laiko  ax.gif

reikia susirasti kur jie yra, nelabai zinau g.gif
Atsakyti
Laba diena, norėčiau ir aš papasakoti savo istoriją. Nors tai įvyko daugiau nei prieš 10 metų, bet kai pagalvoju, atrodo, kad viskas buvo tik vakar. Visi mano nėšrumai buvo planuoti, vaikučių laukėme nerealiai. Kai pastojau pirmą kartą, labai džiaugėmės. Deja aštuntą savaitę džiaugsmą aptemdė baimė, nerimas ir neviltis. Prasidėjo kraujavimas. Gerai gydytoja pasitaikė labai šauni, pasijutau lyg su mama pabendravusi. Tuojau pat paguldė į ligoninę ir valio - pavyko. viskas baigėsi tuo, kad gimė dukrytė 4 kg ir 56 cm.
Labai norėjome, kad tarp vaikų nebūtų didelis skirtumas, todėl po poros metų vėl planuotas pastojimas ir kartu nerimas. Pradžia buvo labai sunki, pykino, negalėjau normaliai valgyti, bet negalėjau ir nevaldyti, nes tik kramtant ką nors nepykindavo. Praėjo aštuntoji savaitė, nusiraminome. Deja tečią nėštumo mėnesį prasidėjo kraujavimas. O čia dar dukra su temperatūra. Pažadėjau gydytojai, kad būsiu drausminga ir gulėsiu namie lovoje. Ir gulėjau, leidausi vaistus, bet tik vieną parą. Sekantį rytą buvo taip blogai, kad gydytoja pasakė,jog gelbėti nebėra ką. Verkiau pasikūkčiodama, kai nuvedė į kabinetą išvalymaui, o sesutė žiūri apvaliom akim ir klausia: "Negi taip skauda?" Skauda, tik ne ten, o širdį taip plėšo, kad nors mirk. Verdiktas - laukti ne mažiau kaip puse metų. Laukėme. Truputį daugiau nei po pusės metų vėl pastojau. Šį kartą jaučiausi labai gerai, nors nerimas buvo. Praėjo aštuonios savaitės - ramu, praėjo ir trys mėnesiai. Vėl ramu. Na jau dabar viskas bus gerai. Deja verysad.gif . Ta gydytoja, kuri pirmą kartą buvo kaip mama, dabar pasirodė abejinga visiems ir viskam. Turbūt visi žinom, kad už ačiū niekas nežiūri, bet deja ir už pinigus ne visada pakankamai žiūri. Vietoje to, kad paguldytų į ligoninę su gresiančiu, išrašė kažkokių tabletyčių atpalaiduojančių. Pačiulpk važiuodama ir nustos gimda susitraukinėti. O į darbelį kiekvieną rytą 15 km ir kiekvieną vakarą tiek pat. Dvidešimt pirmą savaitę teko vėl gultis į ligonine dėl smarkaus kraujavimo. Vėl pasisekė su prižiūrinčia gydytoja (žinoma ne ta, kuri prižiūrėjo poliklinikoje). Dėl labai blogos būklės (kad negasdinčiau kitų panašaus likimo moterų) buvau paguldyta atskirai. Nebesileisiu į dideles smulkmenas, tik tiek, kad vyras ne vieną naktį praleido budėdamas prie lovos. 26-ąją savaitę pasaulį išvydo mūsų coliukė, kurią mačiau vos keletą minučių. Išvežė mano mažuliukę į Kauną, į reanimaciją, o aš likau viena verysad.gif . Kaip buvo sunku, kai palatos kaimynė pupuliavo savo mažių, o aš tik pasvajoti galėjau, kaip išeisiu iš ligoninės ir lėksiu į Kauną, pas savo pupą. Dabar jai jau 10 metų biggrin.gif .
Atsakyti
Moterys, laikykimes...skaitau, ir viska vel prisimenu, sunku,...skaudu....netekau ir as savo angeliuko pries kelias savaites....ilgai laukem net 4 metus...labai norejau....
Bet noriu but stipri ir nepaluzti, stengiuosi ziureti i prieki...daktare sake apsilankyti po pirmu menesiniu, tad truputi bijau, kad ko blogo nepasakytu...sad.gif

Atsakyti