skaitau ir verkiu, verkiu, verkiu.... nezinau net kokiais zodziais aprasyt kaip jauciuosi. As savo isvajoto, be galo laikto vaikelio netekau 22 savaiciu. Tai ivyko beveik pries 2 menesius... o dabar diena is dienos tik lydi netekties ir ilgesio jausmas....
kaip dabar prisimenu ta diena, kai veluojant menesinems, pasidariau testa. kol pastojau laukia 10 menesiu, tai tie 2 bruksneliai buvo begalinis dziaugsmas- busiu mama.
Skubejau kuo greiciau pas gydytoja, kad tik suzinociau, jog su mano nestumu viskas tvarkoje. Viskas buvo labai gerai. Sirdele plake, mano tyrimai visi geri. Vaikutis, pasak gydytojos, augo normaliai. Kai atejo laikas, jis eme duoti man zenklus- spardytis. Ne gyvenau, buvau palaimos busenoje, skraidziau padebesiais. Is aplinkiniu teko sgirsti, kad tik grazeju ir atrodau be galo laiminga...
Labai norejau suzinoti vaikelio lyti, tai issigalvojau, kad man butinai reikia nuvaziuoti i genetikos centra, nes zinojau, kad ten aparatura ne tokia kaip musu mieste ir pasakys man 100%, o as tada galesiu su vaikeliu bendrauti zinodama kaip i ji kreiptis. Tai as nuvaziavau i pasimatyma su savo suneliu... Is pradziu gydytoja mane pamacius vos ne supyko, kad atseit ko as atvaziavau, jei nera jokios rizikos. Tada nuejom echoskopuoti... maciau kaip keitesi jos veidas, man eme riedeti asaros.... man dar nieko nepasake, o asaros riedejo... as juk vaziavau tik suzinoti lyti, nes nebuvo net menkiausios minties, kad mano vaikeliui yra kazkas negerai. Juk mano gydytoja visalaik kartojo, kad viskas gerai. o psirodo, kad mano vaikelis buvo ligoniukas. O diagnoze kraupi: nepalanki vaisiui ir naujagimiui. Nesuderinama su gyvybe..... Nesupratau kas vyksta. Juk to negalejo buti!!!!
Po viso to seke isauktas gimdymas.... tustuma.... mano sunaus nebera....
Visi gydytojai Vilniuje negalejo patiketi, kad atvykau tik del to, kad norejau pati, o ne todel, kad atsiunte mano ginekologe...
laikas bega, o man tik sunkiau. nezinau kai susitaikyti su sia netektimi. tik labai tikiu, kad mano sunus dabar yra angeliukas ir saugo mane....
Ši liūdna istorija dar kartą sugrąžino mane į praeitį. Aš prieš metus netekau 20 savaičiu sūnelio, bet lygiai tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Tikrai tikiu, kad jis yra mūsų angeliukas ir saugo mus. Net negaliu patikėti, kad skausmas šiek tiek sumažėjo ir jau tikiuosi stebukliuko, o ne gailiuosi praeities. Laikykis, mano šeima Tikrai užjaučiame Tave.
