.
O MB irgi kažkas veikia, gal mėnulis. Jam būna nekalbadieniai, šiaip tiesiog, va tada sakau mėnesinės prasidėjo. Po poros dienų vėl atgyja .
.
Būna, būna...Ir dažniau nei man Pms 
Jei vyrui ir buna PMS, tai nebent kaip atoveiksmis po zhmonos PMS'o 
Oi būna būna tų pms'ų ir net nepalyginamų su mano Arba pyksta, širsta nesuprasi dėl ko, arba visai tyli, dingsta, neišpeši nė žodžio. Tada palieku ramybėj, nes žinau, kad jeigu lįsiu į akis, bus tik blogiau ir žymiai blogiau 
Iš tikrųjų labiausiai žudantis reiškinys yra "įlindimas į olą". Atsiranda kokia rimtesnė problema, nenuotaika, nervai, tada neišpeši nė žodžio, dingsta, nebebendrauja, išvažiuoja kur žvejot ar dar ką nors veikia, bet dažniausiai vienas, nes nori nuo visko atsiribot, pailsėt ir savas problemas išspręsti PATS. Man tokiu atveju atrodo, kad aš nebereikalinga, neberūpiu ir visai nebeįdomi. Pati puikiai žinau, kad vyrų tokia psichologija, jog iškilus rimtai bėdai norisi atsiribot, susitelkti tik į ją, tada apribojamas bet koks išorinis bendravimas, nes vyras sprendžia problemą Jeigu pabandai kištis, siūlai savą pagalbą nuoširdžiai, iš meilės, gali būti ne taip suprasta ir netgi įžeisti vyrą, nes pagalvos, kad nelaikai jo pakankamai kompetentingu susidoroti su savais reikalais. O po to atsiranda ir nieko nepaaiškinę bendrauja lyg niekur nieko, viskas yra gerai 
Puikiai žinau visą šitą teoriją, bet tokie atvejai vis tiek skaudina ir susimąstai, ar verta kęst tokius dalykus, ar nebus taip ir ateity dar dažniau... Kodėl moterys turi stengtis suprasti tokius vyriškus "pričiūdus", o patys to nesistengia, viską vertina pagal savą kurpalį, visada žiūri ir daro kaip pimiausia gerai jiems per daug neatsižvelgdami į kitų jausmus, norus? 
Arba pyksta, širsta nesuprasi dėl ko, arba visai tyli, dingsta, neišpeši nė žodžio. Tada palieku ramybėj, nes žinau, kad jeigu lįsiu į akis, bus tik blogiau ir žymiai blogiau Iš tikrųjų labiausiai žudantis reiškinys yra "įlindimas į olą". Atsiranda kokia rimtesnė problema, nenuotaika, nervai, tada neišpeši nė žodžio, dingsta, nebebendrauja, išvažiuoja kur žvejot ar dar ką nors veikia, bet dažniausiai vienas, nes nori nuo visko atsiribot, pailsėt ir savas problemas išspręsti PATS. Man tokiu atveju atrodo, kad aš nebereikalinga, neberūpiu ir visai nebeįdomi. Pati puikiai žinau, kad vyrų tokia psichologija, jog iškilus rimtai bėdai norisi atsiribot, susitelkti tik į ją, tada apribojamas bet koks išorinis bendravimas, nes vyras sprendžia problemą Jeigu pabandai kištis, siūlai savą pagalbą nuoširdžiai, iš meilės, gali būti ne taip suprasta ir netgi įžeisti vyrą, nes pagalvos, kad nelaikai jo pakankamai kompetentingu susidoroti su savais reikalais. O po to atsiranda ir nieko nepaaiškinę bendrauja lyg niekur nieko, viskas yra gerai Puikiai žinau visą šitą teoriją, bet tokie atvejai vis tiek skaudina ir susimąstai, ar verta kęst tokius dalykus, ar nebus taip ir ateity dar dažniau... Kodėl moterys turi stengtis suprasti tokius vyriškus "pričiūdus", o patys to nesistengia, viską vertina pagal savą kurpalį, visada žiūri ir daro kaip pimiausia gerai jiems per daug neatsižvelgdami į kitų jausmus, norus?
QUOTE(mocha @ 2009 11 22, 21:28)
Victorious, nes taip jau surėdyta gamtos ir viskas Tenka prie to prisitaikyti ir susigyventi.
Tenka prie to prisitaikyti ir susigyventi.Na, aš stengiuosi labai, bet tokie dalykai vis tiek didina atstumą, atsiranda kaip emocinė praraja bent iš mano pusės
QUOTE(Victorious @ 2009 11 23, 12:43)
Na, aš stengiuosi labai, bet tokie dalykai vis tiek didina atstumą, atsiranda kaip emocinė praraja bent iš mano pusės
Jauti, kad pareina žmogui ir stop, išsijungi.
Tada jau begalinį supratimą ir toleranciją on ir viskas. Nu ta prasme, tuo momentu užsiprogramuoji, kad nepyktum, kad neširstum, nes tai reguliariai įvyksta ir taip jau yra, nieko nepakeisi. Poto vėl normaliai. Tik klausimas, ar taip jau įmanoma, ir ar tikrai, nepadarys tas visas didesnės žalos...
QUOTE(mocha @ 2009 11 23, 18:42)
Jauti, kad pareina žmogui ir stop, išsijungi. Tada jau begalinį supratimą ir toleranciją on ir viskas. Nu ta prasme, tuo momentu užsiprogramuoji, kad nepyktum, kad neširstum, nes tai reguliariai įvyksta ir taip jau yra, nieko nepakeisi. Poto vėl normaliai. Tik klausimas, ar taip jau įmanoma, ir ar tikrai, nepadarys tas visas didesnės žalos...
Tada jau begalinį supratimą ir toleranciją on ir viskas. Nu ta prasme, tuo momentu užsiprogramuoji, kad nepyktum, kad neširstum, nes tai reguliariai įvyksta ir taip jau yra, nieko nepakeisi. Poto vėl normaliai. Tik klausimas, ar taip jau įmanoma, ir ar tikrai, nepadarys tas visas didesnės žalos... Tai va, kad moteriškai natūrai labai sunku suprast tokius dalykus ir toleruot... Na va, išlaukiau, atsirado, jokių priekaištų nereiškiau, bet vis tiek širdy ne kas... Mes, moterys, pačios visad dalinamės savom problemom, guodžiamės, stengiamės suprasti, padėti, o nešnekam jau kraštutiniu atveju, kai supykstam ar nebenorim turėt reikalų su žmogum... Jau net ėmiau ilgėtis savo buvusio draugo, kurio dėmesio niekad netrūkdavo, galėdavom valandų valandas kalbėtis apie viską, visad išklausydavo ir palaikydavo, paguosdavo mane...
O tu jam sakei, kad tas jo užplaukiantis PMS neduoda tau ramiai gyventi, jautiesi dėl jo tokio elgesio blogai?
Nu čia jaučiu visom būna, kad kai ko trūksta santykiuose, tai pradedam prisiminti savo buvusias draugystes, palyginti mėgėjos su eksais. Bet tas nėr gerai. Nereikia žvalgytis kas buvo, ilgėtis, nes viskas vyksta čia ir dabar. Ir reikia tai kažkaip spręsti. Jaučiasi nepasitenkinimas jūsų.
Nu čia jaučiu visom būna, kad kai ko trūksta santykiuose, tai pradedam prisiminti savo buvusias draugystes, palyginti mėgėjos su eksais. Bet tas nėr gerai. Nereikia žvalgytis kas buvo, ilgėtis, nes viskas vyksta čia ir dabar. Ir reikia tai kažkaip spręsti. Jaučiasi nepasitenkinimas jūsų.
QUOTE(Victorious @ 2009 11 23, 20:13)
Tai va, kad moteriškai natūrai labai sunku suprast tokius dalykus ir toleruot... Na va, išlaukiau, atsirado, jokių priekaištų nereiškiau, bet vis tiek širdy ne kas... Mes, moterys, pačios visad dalinamės savom problemom, guodžiamės, stengiamės suprasti, padėti, o nešnekam jau kraštutiniu atveju, kai supykstam ar nebenorim turėt reikalų su žmogum... Jau net ėmiau ilgėtis savo buvusio draugo, kurio dėmesio niekad netrūkdavo, galėdavom valandų valandas kalbėtis apie viską, visad išklausydavo ir palaikydavo, paguosdavo mane...
Manau, jog didžiausia problema, kad moterų PMS'as yra kaip ir normalus reiškinys, kuriuo pateisinamas nervingumas ar kitas keistas elgesys. Tuo tarpu vyrams tokio pateisinimo elgesiui nėra. Nors iš tikro tai visiems (nepriklausomai nuo lyties) būna įvairių laikotarpių.
[quote=agnee,2006 12 21, 15:06]
na vaka su mama nusprendem kad mano vyrukui kaskas panasaus darosi kartojasi prasta nuotaika kas du menesiai panasiai, tada namie patikekit nekokia atmosfera , nes ir darbe ji visi puola visi blogi, visi pries ji nusiteike.
o namie jo nieks nemyli, visiem ant jo nusispjaut , ir taip nejuokais
pas mane toksai pats variantas,kartais nekreipiu demesio,o kartais uzknisa,nes man irgi blogu dienu buna,bet as kiekviena karta neverkslenu
na vaka su mama nusprendem kad mano vyrukui kaskas panasaus darosi kartojasi prasta nuotaika kas du menesiai panasiai, tada namie patikekit nekokia atmosfera , nes ir darbe ji visi puola visi blogi, visi pries ji nusiteike.
o namie jo nieks nemyli, visiem ant jo nusispjaut , ir taip nejuokais
pas mane toksai pats variantas,kartais nekreipiu demesio,o kartais uzknisa,nes man irgi blogu dienu buna,bet as kiekviena karta neverkslenu 
