Poezija

#193
Kaip žvirbliai bijo godžių kačių,
Kaip moterys bijo pelių,
Kaip "Ašis" bijo Jungtinių Valstijų,
Taip aš tave myliu.

Myliu tave taip, kaip plaukia antis,
Myliu, kaip citrinos gaivina,
Myliu taip, kaip kartais skauda dantį,
Myliu taip, kaip vynas svaigina.

Kaip nevykęs jūreivis bijo nuskęsti,
Kaip žonglierius bijo klaidų,
Kaip šeimininkė kratos nekviesto svečio,
Taip aš tave myliu.

Myliu tave taip, kaip širšė gelia,
Taip, kaip purto senuos traukiniuos,
Kaip nukrimsti maga atplyšusį nagą,
Kaip šlubiui reikia lazdos.

Prisiekiu tau žvaigždėmis aukštai –
Ir žemai, jei yra ten tokių –
Kaip Aukščiausias Teismas
teisingai teisia,
Taip aš tave myliu.

wub.gif
Atsakyti
#194
Brandžiam kely, sunokę vaisiai svyra
Ištiesus ranką, juos pasiekt gali,
O visos skriaudos ima ir išbyra,
Bešokant laiko šokį pakely.

Bet šokis šitas dar tik įpusėjo,
Dar muzikos garsai tokie šilti,
O širdyje apsigyvenę vėjai
Keliauti kviečia dar toli, toli ...

Tešėlsta kuo ilgiau išdykę metai,
Tesiaučia audros gatvėj ir širdy,
Tegul visi gyvenimo verpetai
Ilgai išlaiko savo sūkury.
Atsakyti
#195
Ar pameni, ieškodamas vilties
Vis klausdavai savęs daugybę kartų,
Kodėl, žmogau, toks vienišas jauties,
Kodėl jauties lyg būtumei už vartų.
Kiekvienas žingsnis tampa lyg žaizda,
Šviesos šešėlis slystant lango rėmais
Įsminga, kiaurai verdamas tave,
Ir tu jauties lyg pats save ištrėmęs.
Eini ir bėgi, klaidžioji keliais,
Esi nenuorama, veržlus, bebaimis.
Tiki savim - ne laiko pranašais,
O taip ir nesulauki savo laimės.
Kai ji šalia, ją net paliest bandai,
Kai su draugais susirenkat prie stalo,
Suspurda tavo rankų liečiama
Ir nuslenka prie kito stalo galo.
Gal per anksti. Gal kitame laike,
O gal tiesiog tos laimės neužtenka,
Tik nežinia, kodėl kaskart tave
Ta išdiduolė ima ir aplenkia.
Ar pameni, ieškodamas vilties
Vis klausdavai savęs daugybę kartų
Kodėl, žmogau, toks vienišas jauties,
Kodėl jauties lyg būtumei už vartų . . .
Atsakyti
#196
Pavargusią, palūžusią
Gyvenimo keliuos
Priglausk, kaip mažą vaiką,
Paglostyk ir paguosk.
Pasek man gražią pasaką,
Kad princas tuoj atjos,
O aš klausysiu naiviai,
Kaip kažkada mamos.
Padėk užmiršt gyvenimą
Ir širdgėlą kasdienę.
Sakyki, kad gyvename
Mes pasakoj šiandieną.
O gal ir patikėsiu:
Karaliaus rūmai, menė
Ir aš joje laiminga
Gyvenimo pelenė.
O tu šalia jaunutis,
Gražus ir neapviltas.
Kas šiandien iš gyvenimo
Nuties į rūmus tiltus?
Suteik man viltį pamestą,
Tikėjimą paguoda.
Gal dar ne viskas prarasta?
Gal ne visi išduoda?
Atsakyti
#197
Pasiilgau švelnumo,
Gerumo, darnos,
Pasiilgau likimo
Gražios dovanos.
Įpakuotos skoningai,
Gražiai įrištos
Ir laukiančios oriai
Kol ją išpakuos,
Išvynios, iškedens
Iš švelniausių šilkų,
Vakarėly rudens
Apipins vainiku.
Pasiilgau laukimo
Šventos paslapties
Tik ar ją įpakuos,
Ar įrišti mokės,
Ar įteiks ją kaip dera,
Ar iš pašto stoties
Ją atneš neįspėję
Ir prie durų padės ?
Aš nelaukiu praeivių,
Man nereikia naudos,
Aš tik laukiu likimo
Gražios dovanos.
Atsakyti
#198
Į mano dieną
Vėjas įpynė
Saule ataustą
Juostą šilkinę,
Į juodą naktį
Sapną įaudė,
Sapno gyvybę
Šildė ir glaudė.

Į laiko pynę
Įvėrė saują
Raudonų uogų,
Menančių kraują

Į mano viltį
Įsegė kelią
Į paskutinę
Pasakų šalį.

Trapią svajonę
Sutikt žadėjo,
O užsimiršęs
Tolyn nuskriejo.
Atsakyti
#199
Dovanoju tau tylą
Iš laiko iškaltą,
Dovanoju tau šilumą
Nykią ir šaltą.

Nesupyk. Kitokios
Šilumos pasisemti
Eidama praradau
Jai pritinkantį samtį.

Ir dabar dalinu
Visą gruodą po kruopą,
Sukarpau dalimis
Ir, įdėjus į voką,
Išnešioju laukais
Visą sukauptą šaltį,
O įsėdus į naują
Tikėjimo valtį
Ir priplaukus šalia
Prie kūrenamo laužo
Šiltesnės šilumos
Tau ir sau atsilaužiu.


Ji nubėgs srovėmis,
Išsiskleis lyg aguona,
Įsisups į suknelę
Raudoną raudoną
Ir ateis pas tave.
Neatstumki, mielasis,
Ta pati šiluma
Tavo mugėje rasis.
Atsakyti
#200
Kaip greitai išsisėmė šiluma,
Koks nedosnus ir negilus aruodas.
Sušilt nespėji, o žiūrėk nėra,
Į širdį krenta tik sustingęs gruodas.

Širdis gyva. Ji tirpdo netgi gruodą,
Mėgina palengva prisijaukinti.
Žinia, viena ji nepripils aruodo,
Bet gal suspės dar bent šiek tiek sušilti.

Kokia nerūpestinga šiluma.
Suradusi vis glaudė, glostė, šildė,
Pradėjai atitirpti ir staiga
Ji vėl apleidžia išdraskytą širdį.

Širdis naivi. Ji viltimis gyvens,
Palikus vieną kibirkštėlę mažą
Įpūs, uždegs ir dar ilgai kūrens,
Tarsi norėtų atiduoti grąžą.

Kokia negailestinga šiluma.
Ji gaubė tarsi rūkas tamsią naktį.
Užvaldžiusi nežemiška jėga,
Paliko vien tik pamoką netekti.

Kaip greit išsivėdėjo šiluma.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Arvira: 18 vasario 2005 - 22:30
#201
V. Mykolaitis Putinas
Vasaris

Apgavikas!
Vasaros vardu žieduotu
Prisidengęs.
Šaltas, plikas
Sniego pusny
Susirangęs!

Kaip be apmaudo galiu minėti
Tavo vardą apgaulingą?
Tu vasaris? !
Spaudžia speigas, siaučia pūgos,
Dieną naktį sninga, sninga...
Kurgi paukščiai, kurgi gėlės,
Kur dienovidžiai ir žaros
Šiltadienės vasarėlės?

Tik pažvelk pro savo būsto
Menką langą!
Pažiūrėjau - stebuklinga:
Niūrūs prietemos šešėliai
Kažkur dingo.
Tai šalta vasario saulė
Lango stiklą palytėjo,
Ir žiedai pasaulio kito
Pražydėjo, suklestėjo.
Spindi krištolo skaidrumo
Lieknos palmės ir lelijos,
Ir vijokliai, ir lapuočiai,
Ir žiedai iš saulės rūmo
Neregėtos augmenijos.

Stebuklinga, stebuklinga!
Už tų puokščių ir lelijų
Baltos žvaigždės žemėn sninga.
Tu vasari!
Nuostabus stebukladari!
Aš be apmaudo minėsiu
Tavo vardą apgaulingą.
Atsakyti
#202
Per akis tu palietei siela,
Per rankas tu palietei kuna,
Per mintis tu palietei dvasia,
Isreziau as tavo runa,
kad galetum sugryzt i ta pacia,
Meiles vardu pavadinta,
Laimes akimirka sita.
Mano kunas, kaip vyro
Siela gime moters.
Moters kunas kaip roze,
Vyriska siela joje,
Abu iesko to ziedo,
kur kamienas obels
pasipuoses dviem sielom
apsijungs ir vel obuoli
I dangu pakels.
Ar tu buvai As?
Ar As istirpau tavyje?
Kur nukrito mano ziedlapio puse?
Kodel vejas atskyre puses?
Meiles ilgesys prikauste
Rozes zieda prie manes...
Rytas...labas...rytas
Kuzdejo vel vejas
Ir vel as nesupratau taves
Meile..
Atsakyti
#203
trilogija......
Atodusis 1

Tyla atslinks, prarydama ziogu cirpima
Ir tiesdama kauleta ranka lyg zmogus,
Jausmai, supainioti viela is plieno,
Skandins besiverziancius pas tave zodzius...

Numire piesiniai auksinej knygoj
Dejuos,likimo valiai nusviesti,
Tik taure vyno, lyg zvaigzde ausrine
Atskies menulio spinduliu takus...

Vel vakaras ir sirdgela kels puota,
Didziuodamiesi pergale pigia,
Atodusiai isslinks,palike sirdi uola,
Nupusdami savigarbos dulkes...

As nieko nesmerkiu ir teist manes nedriski!-
Istrigs gerklej lyg kaulas zodziai netarti,-
Taip slyksciai tarp ziogu svirpimo ziema
Jauciuos, skandindama teisybe praeity...
Atsakyti
#204
trilogija...
Atodusis 2


As pas tave verziausi, as skubejau!
Tiesiau rankas ir juros nemaciau,
Prisijaukinusi iliuzija kuzdejau,
Nebodama tiesos rasiau.

Ar jausmas tikras, ar tiesos apgaule-
Kam tai svarstyt, o kam galvot?- juokiaus.
Kvatojau kruvinu juoku taisyklems as i veida,
Nebojau proto balso- gyvenau.

Gyvensiu ir toliau, ir juoksiuos.
Tik ar kuzdesiu- nezinau.
Pamintos normos atsistojo,
O realybe bando tramdyt vis arsiau...

Ar saltis gali uzgesinti ugni,
Kurenama sapnuos, uzstota mintimis,
Vienintelis tikriausias turtas juk - svajones.
Bet ar supras tai palaidunas ilgesys...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo selll: 20 vasario 2005 - 11:20