Šiandien žvelgsiu tyliai kiekvienam į akis,
Ir šypsosiuos ramiai. Te kiekvienas išvys,
Kaip labai paprastai savo meilę dalint,
Vien giliai ir šiltai žvelgiant tiesiai širdin.
Savimi pasistengsiu nuskaidrint dienas,
Gal tada šviesuliukų daugiau atsiras.
Iš širdžių į širdis tyliai sklis ši šviesa,
Kol pabus iš tamsos mūs žemelė visa.
/G./
Išklausysi mane...
Visada išklausai...
Savo paslaptis tau patikėti galiu...
Supranti vien iš judesio pirštų,- žinai
Ką nuo viso pasaulio šviesos aš slepiu...
Leisk paliesti tave
Ir visai suvirpėt...
Mūsų sielos dainuoja ir verkia drauge...
Aš tave apkabinus priglausiu šiltai
Ir pravirks tavo stygos nakties tyloje...
/G./
Visada išklausai...
Savo paslaptis tau patikėti galiu...
Supranti vien iš judesio pirštų,- žinai
Ką nuo viso pasaulio šviesos aš slepiu...
Leisk paliesti tave
Ir visai suvirpėt...
Mūsų sielos dainuoja ir verkia drauge...
Aš tave apkabinus priglausiu šiltai
Ir pravirks tavo stygos nakties tyloje...
/G./
Laikas griauna pilis...
Žarsto mūsų metus...
Kas tave nuramins,
Kai manęs nebebus?
Kas įduos tau kažką,
Ko net aš neturiu,
Kad galėtum giliai atsidusti
Myliu...
Nebijoki tiktai,
Niekur aš dar neinu
Tik nugrimzdus giliai
Vėl žaidžiu su laiku...
/G./
Žarsto mūsų metus...
Kas tave nuramins,
Kai manęs nebebus?
Kas įduos tau kažką,
Ko net aš neturiu,
Kad galėtum giliai atsidusti
Myliu...
Nebijoki tiktai,
Niekur aš dar neinu
Tik nugrimzdus giliai
Vėl žaidžiu su laiku...
/G./
Aš sukuos ir krentu...
Lietuje ištirpstu,
Nes nenoriu girdėti tų žodžių skaudžių...
Aš myliu, tu myli...
Mes tokie atskiri..
Lyg diena ir naktis būtų mūsų širdy..
Ar yra ta jėga, kur suvienytų mus?
Kur nutiestų svajonėms vienybės tiltus?
Kad suprastum mane, kaip save suprantu...
Kad galėtume žvelgti į priekį kartu.
Lietuje ištirpstu,
Nes nenoriu girdėti tų žodžių skaudžių...
Aš myliu, tu myli...
Mes tokie atskiri..
Lyg diena ir naktis būtų mūsų širdy..
Ar yra ta jėga, kur suvienytų mus?
Kur nutiestų svajonėms vienybės tiltus?
Kad suprastum mane, kaip save suprantu...
Kad galėtume žvelgti į priekį kartu.
Rašau tau laišką
Į saulės šviesą...
Vakaro rūką
Vaikštantį slėnyje...
Naktinę žvaigždę
Sklendžiančią tykiai
Visatos toly...
Akių gylybėj...
Rašau tau laišką
Į baltą debesį
Virš mano sodo
Miegantį tyliai...
Rašau į dangų...
Į tavo širdį...
Vieną vienintelį
Skverbiantį
MYLIU...
Tu neskaitysi...
Nusišypsosi...
Vėjo delnai tavo plaukus
Paglostys...
Tik paprašysi
Švelnią lopšinę
Tyliai sode
Man užmingant
Suošti...
Tik paprašysi
Vėjų valdovo
Debesų skarą
Naktį praskirti..
Kad žvaigždėse
Tamsiai nakčiai užmigus
Sielos galėtų
Ir vėl susitikti...
/G./
Į saulės šviesą...
Vakaro rūką
Vaikštantį slėnyje...
Naktinę žvaigždę
Sklendžiančią tykiai
Visatos toly...
Akių gylybėj...
Rašau tau laišką
Į baltą debesį
Virš mano sodo
Miegantį tyliai...
Rašau į dangų...
Į tavo širdį...
Vieną vienintelį
Skverbiantį
MYLIU...
Tu neskaitysi...
Nusišypsosi...
Vėjo delnai tavo plaukus
Paglostys...
Tik paprašysi
Švelnią lopšinę
Tyliai sode
Man užmingant
Suošti...
Tik paprašysi
Vėjų valdovo
Debesų skarą
Naktį praskirti..
Kad žvaigždėse
Tamsiai nakčiai užmigus
Sielos galėtų
Ir vėl susitikti...
/G./
Jei tik norėsi
palik man žinutę
ant tirpstančio sniego
tyloj ją surasiu...
Net jeigu žodžiai neras savo vietos,
Aš ir be žodžių juk viską suprasiu...
Jei tik norėsi,
Man mažą laiškelį
Tekančios saulės šviesoj parašyki...
Ryto rasoj sužibės tavo akys
Viską pajusiu...
Kam dar skaityti?
Kai tik norėsi,
Atsiųski man debesį...
Šviesų... ar kokį tiktai panorėsi...
Gal kada nors ir mane ten surasi
Miegančią jo paslaptingam pavėsy....
palik man žinutę
ant tirpstančio sniego
tyloj ją surasiu...
Net jeigu žodžiai neras savo vietos,
Aš ir be žodžių juk viską suprasiu...
Jei tik norėsi,
Man mažą laiškelį
Tekančios saulės šviesoj parašyki...
Ryto rasoj sužibės tavo akys
Viską pajusiu...
Kam dar skaityti?
Kai tik norėsi,
Atsiųski man debesį...
Šviesų... ar kokį tiktai panorėsi...
Gal kada nors ir mane ten surasi
Miegančią jo paslaptingam pavėsy....
Daužo krantą pašėlusi jūra,
Smėlį žarsto nuo kranto ir vėl
Pina vandeniu taką link burės.
Ji nemoka tylėt kažkodėl.
Braido putom po pakraštį kopų,
Vaikšto vėjas beribiu krantu.
Numalšint meilės geismo nemoku,
Kai dvasia šėlsta jūros vardu.
Tarsi bangos krūtinę užlieja
Išprotėjus purslų lavina,
Daužo kūną padūkusiu vėju,
Širdį plėšo pakvaišus aistra.
Apkabinęs suspaudžia vėl skausmas,
Abejonės liūliuoja sapnais.
Tarsi paslėptas užburia jausmas,
Atskaraidintas žuvėdros sparnais.
Paukštis paliečia žmogišką mintį
Iš paveikslo ar praeities
Ir vėl prikelia gęstančią viltį
Savo jausmą į jūrą išliet.
Tarsi uolą apšlaksto ji tylą
Išsiveržusia meilės banga.
Ilgesys plėšo žvilgsniu krūtinę,
Lyg tai jūra dėl visko kalta.
Jūros pakraštį braido vėl pėdos,
Vėjo žingsniai nusineša mus.
Mes lyg paukščiai benamiai be vietos,-
Medžio lizdui sukraut nebebus.
Vėl beprotiškai traukia į jūrą,-
Juodą gelmę pajunta širdis...
Nusiplaukim nuo kūno, kas buvo:
Praeitis žaizdomis ten užgis.
Ošia žvilgančios saulėje bangos,
Plaka mylinčius, muša perdien
Ir putpjančiu žalčiu vėl rangos-
Tai hipnozė kažkokia vis vien.
Įsismagina šėlstančios bangos,
Griauna smėlį nuo kopų senų,
Kai nurims čia jų ašarų raudos,
Vėjas vėl jas pustys nuo krantų.
Pastatys vėjas kopose pilį,
Saulė aukso smiltim atsiduos.
Tarsi jūra tas jausmas, kai myli;
Neišblės, neišnyks, neišduos.
Smėlį žarsto nuo kranto ir vėl
Pina vandeniu taką link burės.
Ji nemoka tylėt kažkodėl.
Braido putom po pakraštį kopų,
Vaikšto vėjas beribiu krantu.
Numalšint meilės geismo nemoku,
Kai dvasia šėlsta jūros vardu.
Tarsi bangos krūtinę užlieja
Išprotėjus purslų lavina,
Daužo kūną padūkusiu vėju,
Širdį plėšo pakvaišus aistra.
Apkabinęs suspaudžia vėl skausmas,
Abejonės liūliuoja sapnais.
Tarsi paslėptas užburia jausmas,
Atskaraidintas žuvėdros sparnais.
Paukštis paliečia žmogišką mintį
Iš paveikslo ar praeities
Ir vėl prikelia gęstančią viltį
Savo jausmą į jūrą išliet.
Tarsi uolą apšlaksto ji tylą
Išsiveržusia meilės banga.
Ilgesys plėšo žvilgsniu krūtinę,
Lyg tai jūra dėl visko kalta.
Jūros pakraštį braido vėl pėdos,
Vėjo žingsniai nusineša mus.
Mes lyg paukščiai benamiai be vietos,-
Medžio lizdui sukraut nebebus.
Vėl beprotiškai traukia į jūrą,-
Juodą gelmę pajunta širdis...
Nusiplaukim nuo kūno, kas buvo:
Praeitis žaizdomis ten užgis.
Ošia žvilgančios saulėje bangos,
Plaka mylinčius, muša perdien
Ir putpjančiu žalčiu vėl rangos-
Tai hipnozė kažkokia vis vien.
Įsismagina šėlstančios bangos,
Griauna smėlį nuo kopų senų,
Kai nurims čia jų ašarų raudos,
Vėjas vėl jas pustys nuo krantų.
Pastatys vėjas kopose pilį,
Saulė aukso smiltim atsiduos.
Tarsi jūra tas jausmas, kai myli;
Neišblės, neišnyks, neišduos.
Rašysiu tau ant lapų rudeninių,
Lietum rašysiu ant šlapių langų.
Laiškus rašysiu ašarom perlinėm,
Laiškais paversiu grožį debesų.
Mane skaitysi mėlynoj padangėj,
Kada plasnosiu gerve aš pulke,
Sparnais rašyti žodžiai bus tau brangūs,
Ir Paukščių Takas tau primins mane.
Man laiškus ilgesio vakariam skliaute
Padės rašyti vėjas vakarais.
Ir debesys, per dieną jūron plaukę,
Nuskris i tavo širdį lyg laiškai.
Lietum rašysiu ant šlapių langų.
Laiškus rašysiu ašarom perlinėm,
Laiškais paversiu grožį debesų.
Mane skaitysi mėlynoj padangėj,
Kada plasnosiu gerve aš pulke,
Sparnais rašyti žodžiai bus tau brangūs,
Ir Paukščių Takas tau primins mane.
Man laiškus ilgesio vakariam skliaute
Padės rašyti vėjas vakarais.
Ir debesys, per dieną jūron plaukę,
Nuskris i tavo širdį lyg laiškai.
Neišeisiu niekur iš namų,
Pasiliksiu savo tyloje,
Ir kalbės tarp sienų keturių
Laikrodžiai sekundžių lietuje.
Užburta jų muzika skambės,-
Ir akimirkų prabėgs šimtai.
Lyg gyvenimo daina aidės
Paslaptingi meilės mūs garsai.
Mano meilę žingsniais išmatuos
Seno laikrodžio juoda strėlė.
Praradimų skausmas nekamuos,-
Tik norėsis vienai patylėt.
Ir kada viltis nustos gyvent,
Pamatyt,kaip durų tu sieki,
Mano tylai liūdnai tu atleisk...
Stovi meilės laikrodžiai visi.
Pasiliksiu savo tyloje,
Ir kalbės tarp sienų keturių
Laikrodžiai sekundžių lietuje.
Užburta jų muzika skambės,-
Ir akimirkų prabėgs šimtai.
Lyg gyvenimo daina aidės
Paslaptingi meilės mūs garsai.
Mano meilę žingsniais išmatuos
Seno laikrodžio juoda strėlė.
Praradimų skausmas nekamuos,-
Tik norėsis vienai patylėt.
Ir kada viltis nustos gyvent,
Pamatyt,kaip durų tu sieki,
Mano tylai liūdnai tu atleisk...
Stovi meilės laikrodžiai visi.
Tavo žvilgsnis kvepia bučiniais.
Nuostabi šiltų akių gelmė.
Taip yra, ir nieko jau nekeisk,-
Juk tarp mūsų vaikšto nuodėmė.
Parašysiu laišką akimis,
Tik nedrįsiu garsiai jo skaityt.
Virsiu juoda meilės naktimi-
Nuodėmės tamsoj bus nematyt.
Lyg apakęs ieškai tu manęs,
O kai rankos lūpas man palies,
Danguje naktis žvaigždes uždegs
Ir neleis prie meilės prisiliest.
Išdavystės guolis-pas mane,
Išduoti ten miega bučiniai.
Prisiliesk prie jų švelnia ranka,
Mano paslaptį tik sau atskleisk.
Nuostabi šiltų akių gelmė.
Taip yra, ir nieko jau nekeisk,-
Juk tarp mūsų vaikšto nuodėmė.
Parašysiu laišką akimis,
Tik nedrįsiu garsiai jo skaityt.
Virsiu juoda meilės naktimi-
Nuodėmės tamsoj bus nematyt.
Lyg apakęs ieškai tu manęs,
O kai rankos lūpas man palies,
Danguje naktis žvaigždes uždegs
Ir neleis prie meilės prisiliest.
Išdavystės guolis-pas mane,
Išduoti ten miega bučiniai.
Prisiliesk prie jų švelnia ranka,
Mano paslaptį tik sau atskleisk.
Meilės magija šešėlį vaiko-
Jis pabėgo iš šaltų namų.
Beldžia į duris, bet nepataiko,-
Nėra durų, meilei atvertų.
Užsidarę, langus užsisklendę.
Neįleidžia nieko vakarot.
Laimę iš namų išvarę,
Bijo antrą kartą jos ieškot.
Praradimuose- šešėlio laikas.
Apsimetęs dviejų paslaptim,
Jis į židinį liepsnoti taikos
Ir uždegt visus karšta ugnim.
Paslaptingas nebūties šešėlis
Ieško magijai šiltų namų.-
Vieną kartą rakto skylute atėjęs,
Meile esančius viduj užburs.
/N.L/
Jis pabėgo iš šaltų namų.
Beldžia į duris, bet nepataiko,-
Nėra durų, meilei atvertų.
Užsidarę, langus užsisklendę.
Neįleidžia nieko vakarot.
Laimę iš namų išvarę,
Bijo antrą kartą jos ieškot.
Praradimuose- šešėlio laikas.
Apsimetęs dviejų paslaptim,
Jis į židinį liepsnoti taikos
Ir uždegt visus karšta ugnim.
Paslaptingas nebūties šešėlis
Ieško magijai šiltų namų.-
Vieną kartą rakto skylute atėjęs,
Meile esančius viduj užburs.
/N.L/
Kai meilė beldžias į duris-
Tu paklausyk manęs ir neatverk jai durų.
Geriau-užverki langus, užsikimšk ausis
Net sustabdyk širdies plakimą....
Žinau, kas meilė-ji saldi, graži,
Bet pasakų gyvenime nebūna.
Jei įsileisi meilę per duris
Anksčiau, vėliau paskęsi netekties tu jūroj...
Nereik tikėt, kai sako "meilė-šventas jausmas"
Gyvename ne rojuj, ne šventieji žemėj vaikšto,
Todėl jei nutarei tu meile patikėt
Būk pasiruošęs, kad reikės daugiau kentėt.
Kančia ir sielvartas, ašaros ir neviltis-
Tai jie-šventosios meilės palydovai,
Jie pagarbiai įleis užeiti meilei per duris,
Bet nesidžiauk-jie paskui seks, jie meilės palydovai.
Tas jausmas toks saldus, švelnus........
Tu jausies taip lyg būtum pasakų šalies valdovas,
Ir jau kada skrajosi tu padebesiais, žinok išeis jinai....
Tik neapleis tavęs šventosios meilės palydovai....
Ir tik tada, kai sūrios ašaros nudžius,
Kai sielvartas baltai paženklins tavo plaukus,
Klastūnė meilė aplankys tavus draugus,
Ir jie paklaus tavęs:"ar galima tikėti meile"???
Nežino jie, ką tu išgyvenai,
Kai kartą meile patikėjai.
Jiems žodžius tark, tiktai rimtai,
Kuriuos kadaise jau girdėjai:
Kai meilė beldžias į duris-
Tu paklausyk manęs ir neatverk jai durų.
Geriau-užverki langus, užsikimšk ausis
Net sustabdyk širdies plakimą....
/E.A./
Tu paklausyk manęs ir neatverk jai durų.
Geriau-užverki langus, užsikimšk ausis
Net sustabdyk širdies plakimą....
Žinau, kas meilė-ji saldi, graži,
Bet pasakų gyvenime nebūna.
Jei įsileisi meilę per duris
Anksčiau, vėliau paskęsi netekties tu jūroj...
Nereik tikėt, kai sako "meilė-šventas jausmas"
Gyvename ne rojuj, ne šventieji žemėj vaikšto,
Todėl jei nutarei tu meile patikėt
Būk pasiruošęs, kad reikės daugiau kentėt.
Kančia ir sielvartas, ašaros ir neviltis-
Tai jie-šventosios meilės palydovai,
Jie pagarbiai įleis užeiti meilei per duris,
Bet nesidžiauk-jie paskui seks, jie meilės palydovai.
Tas jausmas toks saldus, švelnus........
Tu jausies taip lyg būtum pasakų šalies valdovas,
Ir jau kada skrajosi tu padebesiais, žinok išeis jinai....
Tik neapleis tavęs šventosios meilės palydovai....
Ir tik tada, kai sūrios ašaros nudžius,
Kai sielvartas baltai paženklins tavo plaukus,
Klastūnė meilė aplankys tavus draugus,
Ir jie paklaus tavęs:"ar galima tikėti meile"???
Nežino jie, ką tu išgyvenai,
Kai kartą meile patikėjai.
Jiems žodžius tark, tiktai rimtai,
Kuriuos kadaise jau girdėjai:
Kai meilė beldžias į duris-
Tu paklausyk manęs ir neatverk jai durų.
Geriau-užverki langus, užsikimšk ausis
Net sustabdyk širdies plakimą....
/E.A./
