Gal nepasikartosiu...
As pasiklydau lubinu lauke,
sutikusi ten pescia pauksti.
Ir bepamirstanti buvau tave -
maciau tik zydra dangaus auksti.
Maciau tik baltus liemenis berzu,
prie ju skubejau kaip patrakus.
Kaip butu gera ir grazu,
jei man sypsotus tavo akys.
O ju gelme tokia gili -
apsvaigus galima nuskesti.
Kodel sirdie vis dar myli, jeigu turetum neapkesti...
Tavo akyse aš perskaitau daug klausimų,
Nes nesupranti lig šiol, kodėl Tave myliu.
Tau neatsakys nei vėjas, nei lietus.
Šiandien aš su Tavimi. Rytoj manęs gal nebebus.
Prašau, tiktai neklausk, kam visa tai darau.
Tokia yra esmė. Pati dar daug ko nežinau.
Galiu tik pasakyti, kas mano likime:
Esu čia tam, kad aš išgelbėčiau Tave.
Jaučiu širdim, Tave kankina abejonės,
O kaip gi man įrodyt, kad aš esu šalia.
Matau tik vieną kelią - jis veda į Tave.
Paklysti negaliu. Tai Viešpačio valia.
Gali krūtinę perpjaut. Atsakymas gal čia.
Ryški žvaigždė liepsnoja ir dieną, ir nakčia.
Ir jūra nepasiekia karštos žvaigždės krantų.
Į viską atsakyti, žinau ..gali tik Tu.
Nes nesupranti lig šiol, kodėl Tave myliu.
Tau neatsakys nei vėjas, nei lietus.
Šiandien aš su Tavimi. Rytoj manęs gal nebebus.
Prašau, tiktai neklausk, kam visa tai darau.
Tokia yra esmė. Pati dar daug ko nežinau.
Galiu tik pasakyti, kas mano likime:
Esu čia tam, kad aš išgelbėčiau Tave.
Jaučiu širdim, Tave kankina abejonės,
O kaip gi man įrodyt, kad aš esu šalia.
Matau tik vieną kelią - jis veda į Tave.
Paklysti negaliu. Tai Viešpačio valia.
Gali krūtinę perpjaut. Atsakymas gal čia.
Ryški žvaigždė liepsnoja ir dieną, ir nakčia.
Ir jūra nepasiekia karštos žvaigždės krantų.
Į viską atsakyti, žinau ..gali tik Tu.
Dainuoja jūra begalinė,
Širdim dainuoja už mane,
Jos moteriškąją idilę
Sutrauksiu kūnu į save.
Aš noriu būti tau žavinga
Lyg baltas jūros bučinys,
Gyvenime tavam prasminga,
Tau būt lyg jūros ilgesys.
Ošimas jūros pakerėjo
Ne vieno vyro juk jausmus,
Ir moteriškumu užliejo
Likimas jūros neramus.
/N.L./
Širdim dainuoja už mane,
Jos moteriškąją idilę
Sutrauksiu kūnu į save.
Aš noriu būti tau žavinga
Lyg baltas jūros bučinys,
Gyvenime tavam prasminga,
Tau būt lyg jūros ilgesys.
Ošimas jūros pakerėjo
Ne vieno vyro juk jausmus,
Ir moteriškumu užliejo
Likimas jūros neramus.
/N.L./
Kas žino, kiek dar liko
Gyvenimo kely.
Eini, klysti ir mokais.
Taries, kad gyveni.
Klumpi ir vėl keliesi -
Žaizdų nesuskaičiuot.
Ir vis kažko tikiesi,
Bijaisi pražiopsot.
Kaip noris sugrąžinti
Ką eidams praradai,
Bet neįbrist į upę,
Kurią jau išbraidei.
Ir nepavyti paukščio
Svajonių praeities.
Ateitimi gyventi?
O kiek tos ateities?
Ar laimės trupinėliui
Ten vietos atsiras?
Ar maitvanagis bėgdams
Tos laimės nesules?
Ar ten užteks mums saulės,
Ar šilumos ten bus?
Koks didelis pasaulis
Ir mažas koks žmogus.
Ir kiek nedaug jam reikia -
Tikėjimo, vilties.
Gal ir geriau gyventi
Nežinant ateities.
Eini, klumpi, keliesi -
Ir vėl randai nauji.
Verki ir vėl džiaugiesi,
Randi ir prarandi.
Su viltimi rytojaus
Guliesi ir keli.
Kas žino, kiek dar liko
Gyvenimo kely.
/E.B./
Gyvenimo kely.
Eini, klysti ir mokais.
Taries, kad gyveni.
Klumpi ir vėl keliesi -
Žaizdų nesuskaičiuot.
Ir vis kažko tikiesi,
Bijaisi pražiopsot.
Kaip noris sugrąžinti
Ką eidams praradai,
Bet neįbrist į upę,
Kurią jau išbraidei.
Ir nepavyti paukščio
Svajonių praeities.
Ateitimi gyventi?
O kiek tos ateities?
Ar laimės trupinėliui
Ten vietos atsiras?
Ar maitvanagis bėgdams
Tos laimės nesules?
Ar ten užteks mums saulės,
Ar šilumos ten bus?
Koks didelis pasaulis
Ir mažas koks žmogus.
Ir kiek nedaug jam reikia -
Tikėjimo, vilties.
Gal ir geriau gyventi
Nežinant ateities.
Eini, klumpi, keliesi -
Ir vėl randai nauji.
Verki ir vėl džiaugiesi,
Randi ir prarandi.
Su viltimi rytojaus
Guliesi ir keli.
Kas žino, kiek dar liko
Gyvenimo kely.
/E.B./
Prisilietei švelnia ranka.
Ir šituo švelnumu tu palietei ne delną,
Ne mano ranką, ne mintis.
Prisilietimu - iš dangaus nukėlei saulę.
ir suspurdėjo nejučia seniai užgesusi širdis
Aš noriu vėl tokių prisilietimų
Ir šypsnio, ir tyrų mesvų akių,
Ir nedrąsos pasiutusios, laukinės,
ir geidulio švelniausių bučinių.
/N.L/
Ir šituo švelnumu tu palietei ne delną,
Ne mano ranką, ne mintis.
Prisilietimu - iš dangaus nukėlei saulę.
ir suspurdėjo nejučia seniai užgesusi širdis
Aš noriu vėl tokių prisilietimų
Ir šypsnio, ir tyrų mesvų akių,
Ir nedrąsos pasiutusios, laukinės,
ir geidulio švelniausių bučinių.
/N.L/
Vijausi laimę
lyg drugelį margą.
Lyg laumžirgį
vijausi norų spiečių.
Saulėtekiu svajas vijaus
net kryžkelėj nepasižvalgius.
Atrodė, toliai skristi kviečia
su laumžirgiu,
su drugeliu, su paukščiais,
kur žvaigždės tyloje
sidabrą lieja.
Bet argi man tie aukščiai?
Vistiek džiaugiuos,
kad dar prisiminimai liečia,
bet nenuliūdina -
įpareigoja
eiti, eiti,
nesustoti, tik nelėkti -
kol žemei reikalinga
dar esu.
lyg drugelį margą.
Lyg laumžirgį
vijausi norų spiečių.
Saulėtekiu svajas vijaus
net kryžkelėj nepasižvalgius.
Atrodė, toliai skristi kviečia
su laumžirgiu,
su drugeliu, su paukščiais,
kur žvaigždės tyloje
sidabrą lieja.
Bet argi man tie aukščiai?
Vistiek džiaugiuos,
kad dar prisiminimai liečia,
bet nenuliūdina -
įpareigoja
eiti, eiti,
nesustoti, tik nelėkti -
kol žemei reikalinga
dar esu.
Laukinės tavo meilės trokštu:
Tylėjimo ir šypsenos.
Aš be sparnų pralėkčiau bokštais
Dėl tos akimirkos vienos.
Putoja žalios jūros bangos,
Lyg perlais mėto į mane.
Jos lyg tada man širdį daužo,
Ir tu eini krantu šalia
Tada norėjau pasilikti:
Banguota jūra, tu ir aš
Bangų mūšoj drauge išnykti,
Virst smiltele, kurią nuneš
Bet mes palikome tas kopas:
Tylėjom atsisukdami,
O darganotas jūros oras
Išleido garbanas nakty
Laukinės tavo meilės trokštu,-
To nesupratome abu.
Prabėgčiau varpo dūžiu bokštais
Lyg sapno vėjas be sparnų.
/N.L./
Tylėjimo ir šypsenos.
Aš be sparnų pralėkčiau bokštais
Dėl tos akimirkos vienos.
Putoja žalios jūros bangos,
Lyg perlais mėto į mane.
Jos lyg tada man širdį daužo,
Ir tu eini krantu šalia
Tada norėjau pasilikti:
Banguota jūra, tu ir aš
Bangų mūšoj drauge išnykti,
Virst smiltele, kurią nuneš
Bet mes palikome tas kopas:
Tylėjom atsisukdami,
O darganotas jūros oras
Išleido garbanas nakty
Laukinės tavo meilės trokštu,-
To nesupratome abu.
Prabėgčiau varpo dūžiu bokštais
Lyg sapno vėjas be sparnų.
/N.L./
Na, pamylėk mane, kad sielos ugnį pamatyčiau!
Žvilgsniu savuoju pamylėk ir šypsniu, ir slaptom mintim.
Ir užkabink,praeidamas pro šalį, lyg netyčia,
Ir akimis mylėdamaas, manas rankas pritrauk artyn.
Na, prisiglauski prie manęs rytais sava svajone,
Nubudęs mintimis blakstienas švelniai bučiniu paliesk,
Atsiūski sapnuose didžiausią glėbį man glamonių
Ir lig mirties prisiminimuose mane karštai mylėk.
/N.L./
Žvilgsniu savuoju pamylėk ir šypsniu, ir slaptom mintim.
Ir užkabink,praeidamas pro šalį, lyg netyčia,
Ir akimis mylėdamaas, manas rankas pritrauk artyn.
Na, prisiglauski prie manęs rytais sava svajone,
Nubudęs mintimis blakstienas švelniai bučiniu paliesk,
Atsiūski sapnuose didžiausią glėbį man glamonių
Ir lig mirties prisiminimuose mane karštai mylėk.
/N.L./
Pusryčiaudami mes gėrėm juodą kavą.
Tu sumuštinius valgei, o aš vis akimis rijau tave.
Man tokio meilės sumuštinio buvo maža:
Iš godulio sustingau žvilgsny tavame.
Man rodės, pusryčiauti mes abu nemokam:
Saldi kava ir juoda duona su dešra.
Kuždėjo meilę bučinys sapnuotas,
Kurį įdėjau į kišenę tau lifte.
Jis tau galėjo būti paskutinis kąsnis,
Užsigarduot galėjai mano švelnumu,
Tačiau užsiplieskei pykčiu tada suradęs
Ne vietoj tau padėtą saują bučinių.
Kvailiuk, tu paprasčiausiai pusryčiaut nemoki:
Tavo glėbys turėtų duona būt juoda,
O mano ilgesys - lyg potėpis sviestuotas,
Užgertas bučiniais, o ne juoda kava.
Tu sumuštinius valgei, o aš vis akimis rijau tave.
Man tokio meilės sumuštinio buvo maža:
Iš godulio sustingau žvilgsny tavame.
Man rodės, pusryčiauti mes abu nemokam:
Saldi kava ir juoda duona su dešra.
Kuždėjo meilę bučinys sapnuotas,
Kurį įdėjau į kišenę tau lifte.
Jis tau galėjo būti paskutinis kąsnis,
Užsigarduot galėjai mano švelnumu,
Tačiau užsiplieskei pykčiu tada suradęs
Ne vietoj tau padėtą saują bučinių.
Kvailiuk, tu paprasčiausiai pusryčiaut nemoki:
Tavo glėbys turėtų duona būt juoda,
O mano ilgesys - lyg potėpis sviestuotas,
Užgertas bučiniais, o ne juoda kava.
As tai del sito eilarascio vis svaigstu, nu be proto jis man grazus 
Nepazistamoji
Eilerasciais per laika ir per nuotolius
Eini tarytum nuosava zeme.
Tu meile? Ne,
Bet tu buvai jai modelis,
Kai laimes sakme kure vienuma.
Tu atejai vaidinti ir kereti
Salta, ryski, kaip rampoje sviesa.
Ir, rodes, zvaigzdes vien tik tam ir krito,
Kad suzeretu tavo plaukuose.
Upoksniai tavo juoka pasigave,
Kartojo ji pavasario krantams
Ir slamesiu berzai akomponavo
Tavuju zingsniu tolstantiems aidams.
Tu isejai.Ir as taves nerasiu,
Toks vienas, toks...apakintas keru,
Nors menesienos
Nors ankstyvos rasos
Nuklos man tavo kelia sidabru,
Bet per metus,
Dziaugsmu ir skausmo nuotoli,
Eilerasciais tu eisi
Kaip gyva
Ir as veiduos visu pasaulio moteru
Ieskosiu panasumo
I tave.
Nepazistamoji
Eilerasciais per laika ir per nuotolius
Eini tarytum nuosava zeme.
Tu meile? Ne,
Bet tu buvai jai modelis,
Kai laimes sakme kure vienuma.
Tu atejai vaidinti ir kereti
Salta, ryski, kaip rampoje sviesa.
Ir, rodes, zvaigzdes vien tik tam ir krito,
Kad suzeretu tavo plaukuose.
Upoksniai tavo juoka pasigave,
Kartojo ji pavasario krantams
Ir slamesiu berzai akomponavo
Tavuju zingsniu tolstantiems aidams.
Tu isejai.Ir as taves nerasiu,
Toks vienas, toks...apakintas keru,
Nors menesienos
Nors ankstyvos rasos
Nuklos man tavo kelia sidabru,
Bet per metus,
Dziaugsmu ir skausmo nuotoli,
Eilerasciais tu eisi
Kaip gyva
Ir as veiduos visu pasaulio moteru
Ieskosiu panasumo
I tave.
Nepamenu, ar jau sakiau,
Kad laišką aš gavau nuo vėjo.
Jame aš nieko neradau,
Tik švelnų dvelksmą pajutau,
Nuslydo veidu ir nuėjo
Lyg bučinys. Lyg paslapčia
Švelnia nematoma ranka
Kažkas pabandė apkabinti,
Ir aš sustingau tyloje,
Netikrume ir laukime,
Bijodama šalin nuginti.
Kieno gi ši švelni ranka,
Galėjau justi ir įminti.
Ir taip panorau tuo kažkuo
Aš lygiai ta pačia tvarka
Su tavimi pasidalinti.
Kad laišką aš gavau nuo vėjo.
Jame aš nieko neradau,
Tik švelnų dvelksmą pajutau,
Nuslydo veidu ir nuėjo
Lyg bučinys. Lyg paslapčia
Švelnia nematoma ranka
Kažkas pabandė apkabinti,
Ir aš sustingau tyloje,
Netikrume ir laukime,
Bijodama šalin nuginti.
Kieno gi ši švelni ranka,
Galėjau justi ir įminti.
Ir taip panorau tuo kažkuo
Aš lygiai ta pačia tvarka
Su tavimi pasidalinti.
