Man pirmasis nėštumas buvo kaip ir pavyzdinis, planavau pati gimdyti ir dar be jokių epidūrinių, bet suėjus terminui buvau paguldyta į nėštumo patologijos skyrių, iš kurio jau ir nebeturėjau vilties ištrūkti vis dar

. Tas gulėjimas užsitęsė, jokių požymių, kad ruošiuosi gimdyti nebuvo (nei galvytė įsistačiusi, nei kaklelis trumpėjo, nei minkštėjo, jau nekalbant apie nors šiokį atsidaryma). Vis gi gydytoja nusprendė neskubinti proceso, nes pagal echo duomenis pridėjo dar dvi savaites. Pragulėjus aštuonias dienas išėjo kamštis, nors kaklelis vis dar buvo užsispyręs

. Po pusantros dienos naktį prasidėjo sąrėmiai (tokie nesilpni kas 3-5 min), bet paryčiui kiek aprimo... ir 10 val. apsikėlus iš lovos prasidėjo potvynis (tik taip tokį kiekį vandenų galima pavadinti

). Aš jau skambinu SB, kad lėktų dižiajam įvykiui. Čia mane pasikviečia apžiūrai ir siurprizas - gydytoja užčiuopia dukružės nosiuką. Sukviečiamas konsiliumas, visi pritaria reikia operuot, nei kaktinės pirmaeigos atveju leliaus galvytės apimtis pati didžiausia ir pačiai pagimdyt beveik be šansų. Klausia manęs, kokia mano nuomonė, o aš atsakau "Jūs medikai - jūs geriau žinot, jei reikia, tai reikia

)
MB vos spėja atvažiuoti, o aš jau keliauju į operacinę. Tėtukas lieka už durų

, nors nežinau, ką būčiau padarius, kad jį įleistų pabūti šalia. Padaroma spinalinė nejautra (visai neskaudėjo), ir 11.55 jau turiu dukrytę. Pasirodo, kad jos blogas įsistatymas buvo dėl to, kad virkštelė aplink ją buvo gal keturis kartus apsivyniojus (du kartus aplink kaklą). Vienas dievas težino, kaip butų viskas pasibaigę, jei bučiau užsispyrus pati gimdyti

. Taigi, pamatau savo mažutę, t.y. duoda ją man akimirkai pabučiuoti jau suvystytą ir staigiai išveža į naujagimių skyrių. Mane sutvarko ir po geros valandos perveža į pogimdyvinę palatą (mokamą, kur ir tėveliui lova yra). Aš personalo vis klausiu, kada galėsiu vaiką pamatyt. O jie sako, kad kai geriau pasijusi, galėsi atsisėsti į ratukus ir tėtis galės nuvežti pasižiūrėti vaiko, o rytoj ryte jau atiduosim vaiką. Aš sakau, kad aš nenoriu tik pasižiūrėti. o noriu jį šalia turėti ir pati maitinti, nes priešpienis pats tekėjo, o naujagimių skyriuje mišiniu maitina

(buvau girdėjusi iš neseniai gimdžiusios draugės, kad daugiausiai priklauso nuo pačios mamos savijautos, noro ir užsispyrimo, kada vaiką atiduos). Taigi, išsikovoju savo ir apie 18 val. mūsų dukrelė jau su mumis

.
Galiu pasigirti, kad jau tą patį vakarą apie 20 val. pati kėliausi ir nors skaudėjo ėjau į tualetą (prie palatos). O iš ryto tai net kitos akušerės stebėjosi, kaip aš per visą koridorių lėkiau praustis.
Šiaip bendras įspūdis apie gimdymą, t.y. operaciją (nes dar ilgai jaučiausi kaip nusirašiusi per egzaminą

), tikrai labai geras, nors nugaros pjaunantį skausmą po spinalinės nejautros jutau dar kelis mėnesius, labiausiai kai vaikui sauskelnes reikėdavo keisti

.
O dabar vėl esu su pilvuku, tik dabar

(bus dvynukai), taigi spėju, kad nuo cezario nelabai pavyks išsisukti

, nes nuo pirmo gimdymo bus tik du metai praėję

.
Gal yra dar mamyčių, kurios po nedidelės pertraukos dvynukus pačios pagimdė?