issikapsciau pati, be jokiu vaistu. devynis menesius prasikankinau. buvo ne gyvenimas, o kosmaras. jau ryte prabudusi imdavau bijoti, kad vel bus panikos priepuolis. ir ta baime imdavo vytis kaip koks siulas i kamuoli, augti, dideti, sirdis dauzytis vis stipriau. tada jau pajusdavau, kad neisvengiamai vel bus... tada belikdavo tik uzsitraukti megztini ant galvos, kur bebudavau, ir drebeti is siaubo. ispildavo saltas prakaitas. nezinau, kiek laiko tai tesdavosi, nepamenu jau, gal 20-30 minuciu. galedavo uzeiti bet kur: masijoneje, universiteto tualete, namie lovoje, teismo posedziu saleje. nuo salto prakaito drabuziai permirkdavo. o iskart pasibaigus priepuoliui labai noredavosi.. slapintis. eidavau i tualeta, visa kuna skaudedavo. taip buvo man pries 12 metu. kiekviena diena!!! po to dar bent karta buvau ant ribos tu priepuoliu, jau po daug metu. bet, kadangi ismokau susitvarkyti, tai isvengiau. ejau as ir pas psichologa, ir pas psichiatra. jokiu vaistu neisrase, jokios depresijos nepripazino, netikejo, kad man taip blogai. mano veido israiska labai apgaulinga: kuo man blogiau, tuo ramesne, tvirtesne atrodau. sake, mate daug depresija serganciu zmoniu ir zmoniu patirianciu panikos priepuolius. bet as tikrai ne ta. tad nieko kito neliko, tikr rasti buda paciai. ir radau. pajutau. kai pajutau, eme gereti kiekviena diena. issikapsciau, zodziu. daugiau iki tokio lygio neapsileidau, taip sakant. nes tam tikra prasme tai tikrai yra tam tikras apsileidimas. emocinis, minciu higienos nebuvimo. bent jau mano atveju taip buvo. zinau, kad turiu sia problema, kad gali sugrizti. tik, sakau, moku valdytis. jei kam aktualu, galite rasyti AZ, pasidalinsiu savo patirtim