Mums su viru irgi sunku su tuom mociutem. Atrodo mes abudu labai ramus, bet cia jau kantrybes nelabai ir uztenka. Mano mama vis patarineja ir patarineja, tai as savo mamos iniciativa dar galiu nuraminti, pasakau savo nuomone ir darau, kaip manau geriausia, jinai jau ir nepriestarauja. Bet malonaus cia nieko niera

.
O anita, tai is viso "baimes jausma pamete", kai tik as is kambario, tai jinai iskarto atbiega ir davai mazi ant ranku liulioti, o jis man po to "koncertuoja", iki vidurnakcio negaliu nuraminti, vyras piksta, nes negali issimeigoti, as irgi kaip "zombis" is ryto

. Man jinai tik patarineja, o vyrui tai irodineja ir rekia ant jo. Jam ir man ta situacija tikrai nemaloni. Jau galvojom isnuomoti buta, kad gyventi atskirai. Bet visai nesenai kantrybe mano vyro truko, ir pasake savo motinai, kad jos auginimo budas jam yra nepriimtinas ir jis augins savo vaika, taip, kaip jis mano geriausia

, ja tai iskaudino, nuo to laiko, tai ir nelenda prie mazylio.