Manyčiau, kad neteisinga, taip galvoti, mąstyti ir elgtis -
"Aš tai rėkiau, net visa ligoninė skambėjo... Man kažkada, kažkas pasakė, kad negalima sulaikyti savyje skausmo ir emocijų, nes tai neigiamai atsiliepia kūdikiui... Tai kriokiau, kiek vieko turėjau... Net draugę, kuri taip pat buvo atvažiavus gimdyti, išgąsdinau... ". Gimdymo metu tikrai yra sunku, bet tai trunka neamžinybę ir reikėtų pasistengti neprarasti savitvardos ir suvokti, kas vyksta, ką pataria medikai.
Šauksmai, riksmai, panika, manyčiau, gali tik pabloginti situaciją:
1. Išeikvosi visas jėgas.
2. Neteisingai kvėpuosi ir neteisingai atliksi vaikučio išstūmimą.
3. Vaikučiui pritruks deguonies.
4. Išgąsdinsi vaikutį (yra labai daug straipsnių, kad vaikutis turi gimti ramioje aplinkoje).
5. Pati ir jūsų vaikutis patirs didžiausią stresą.
6. Sudarysite papildomų problemų medikams ir aplinkiniams.
7. Gimdymas netaps pačiu gražiausiu momentu jūsų gyvenime.
8. Įgysite ilgalaikį baimės jausmą.
Manau, kad galima šiais klausimais pasitarti ir su jus nėštumo metu prižiūrinčiu gydytoju ar gydytoju, akušere, kurie priims gimdymą. Jie jus labiau įtikins, išsakys motyvus ir patars kaip elgtis, tvardytis, kaip nukreipti skausmą ir panašiai. Turite iš anksto tinkamai pasirengti psichologiškai, apmąstyti ir be jokios panikos pagimdyti vaikutį. Linkiu kuo geriausios sėkmės, lengvo gimdymo ir sveiko vaikučio.
Nesutikciau su tokiu kategoriskumu. As nerekiau, as staugiau, storu, zemu balsu. Tiksliau ne as, o kazkas is vidaus, ir ne is skausmo (nors gimdziau be epiduro), o is sunkumo. Ir jokio ilgalaikio baimes jausmo neigijau, dar nuo stalo nenulipus galvojau apie dar pora leliuku, ir neplanuoju epiduro. Mano gimdymas buvo labai naturalus, pats organizmas reke, net suparalizavo veida. Manau, kad tas gerklinis laukinis garsas padeda, nes tai tikrai nera tas "ojojoj, kaip skauda, negaliu". To laukinio staugimo net negali sustabdyt, lyg ne tu rektum, neklauso gerkle
Kiekviena gimdo kitaip, gamta pati viska sutvarko - vienai geriau tyliai, o kitai - garsiai