Kol kas antri metai kuciu vakara praleidziam pas mano tevus, o ant kaledu vaziuojam pas uosvius. Man kazkaip jauciu butu sugadinta svente jei kucias praleistumeme pas uosvius
kucios visad namuos,su sava seima,tryse 
Pas mano tevus, siais metais tikriausiai irgi taip bus 
Na jeigu mes bunam lt tai kucios ir kaledu 1 diena pas mano tevus,o jau paskui vaziuojam pas uosvius.Kad jie kazkaip ir nekviecia o mb irgi noriai pas mano tevus vaziuoja tokiai didelei sventei,nes didele mano seima,tai daug idomiau
o mb irgi noriai pas mano tevus vaziuoja tokiai didelei sventei,nes didele mano seima,tai daug idomiau
Mes tai Kūčias ir Kalėdas visada švenčiame pas mano tėvelius, nes MB tėvai gyvena Anglijoje
Kucias visada svenciame pas mano teveliu o kaledas pirma pas mano tevu nuvaziuojam, o po to pas uosvienes
o kaledas pirma pas mano tevu nuvaziuojam, o po to pas uosvienes
Cia, zinokit, amzina dilema...
jau 20 metu gyvenam susituoke, tai nuo pat pirmu metu buvo trauma tevams - ir vieniems ir kitiems, nes mano tevai Kaune, o jo - Vilniuje...
bet mano seima labiau laikesi religiniu tradiciju visa gyvenima, todel as iskart pareiskiau kad vaziuosim pas mano tevus, nes kitaip as neisivaizduoju.
O maniskis nepriestaravo, nes jo tevai kazkaip net ir kuciu diena keistai elgdavosi - vakarienei tai silke ir slizxikus pasiruose, bet dienos metu kai isalksta uosvis, tai kokiu lasiniu uzvalgo, o anyta tam pritaria, sako:
nu tai ka cia, reikai vyrui stipriai pavalgyt, o jau pasnikas - vakarienei...
tai pirmais metais issisprende viskas taikiai, kucios pas mano tevus, kalediniai pusryciai pas juos, o jau kalediniai pietus/vakariene - pas vyro tevus.
Antrus metus jau ir maniskis ir uosviai spaude kad darytume atvirksciai, bet kai tik pagalvodavau apie tuos lasinius kuciu diena - nu nezinau, suprasdavau kad ten kuciu prasmes nesuvokia ir nejaucia, tai norejau ir vel sprukt pas savo tevus.
antra karta dar pavyko be pykciu pakartot scenariju...
O paskui kai gime dukra tai dar sunkiau pasidare - ir tie ir tie seneliai jau labai nori but kartu, bet nugalejo mano pareiskimas kad su mazu vaiku man pas mama geriau. tik jau pradejau pastebet kad anyta isizeidus kad sunelis per sventes pagrobiamas ir tik antra diena jau kaledu vakarienei atvaziuoja...
kai dukrai buvo metai mes jau turejom sodyba ir ten gyvenom, tai laime - pasikvietem visus tevus ten, buvo super.
O veliau vel prasidejo, nes antra dukra gime, seneliai jau ten su dovanom prie egluciu savo issirikiave...
ypac kai po keliu metu is sodybos grizom i Vilniu gyvent, tai taip ir kariavom visa laika:
kelis kart buvau pas anyta per kucias, o tada pas savo tevus vaziuodavau tik kaledoms, tai maciau kad jie nelaimingi, mama apsiverkia kai atvaziuoju (jai ta Kuciu svente labai prasminga, kitaip nei anytai...)
Zodziu, praejo 20 metu, vaikai uzaugo, o problema liko.
Juo labiau, mkad pries 4 metus mire mano tevelis, tai dabar isvis baisu kaip mama sedes prie kuciu stalo viena, nes brolis tai irgi uosvisu turi...
Bandem mano mama pas save kviestis i Vilniu, kaip tik pirmus metus po tecio mirties - kad kazkaip neprimintu jai tas namu stalas ir tuscia vieta ko neteko.
tai ji atvaziavo, bet jautesi kaip nesava, nes jau senyvi zmones kazkaip i ta svencoiu prasme ideda dar ir savo prasmes - jiems turi vbuti savo namai, savo stalas, savo puodyne slizikams...
O dar ji kaune baznycioj gieda, tai ta problema kad liko be baznycios - cia nuejo salia musu namu pilaitej, tai labai keistai jautesi, nes baznycias nauja, koderni, nepanasi i baznycia...
zodziu, daugiau ji pas mus nevaziuos sake, o laukia musu labai.
tai siemet bus jos metai, nes pernai vis tik kuciavojom pas anyta, pagal "eiles tvarka"
Jei kam is jusu tokios skirtingu miestu problemos iskyla, tai linkiu stiprybes ir kazkokio burtu keliu sprendimo, arba "kas antru metu" metodo...
jau 20 metu gyvenam susituoke, tai nuo pat pirmu metu buvo trauma tevams - ir vieniems ir kitiems, nes mano tevai Kaune, o jo - Vilniuje...
bet mano seima labiau laikesi religiniu tradiciju visa gyvenima, todel as iskart pareiskiau kad vaziuosim pas mano tevus, nes kitaip as neisivaizduoju.
O maniskis nepriestaravo, nes jo tevai kazkaip net ir kuciu diena keistai elgdavosi - vakarienei tai silke ir slizxikus pasiruose, bet dienos metu kai isalksta uosvis, tai kokiu lasiniu uzvalgo, o anyta tam pritaria, sako:
nu tai ka cia, reikai vyrui stipriai pavalgyt, o jau pasnikas - vakarienei...
tai pirmais metais issisprende viskas taikiai, kucios pas mano tevus, kalediniai pusryciai pas juos, o jau kalediniai pietus/vakariene - pas vyro tevus.
Antrus metus jau ir maniskis ir uosviai spaude kad darytume atvirksciai, bet kai tik pagalvodavau apie tuos lasinius kuciu diena - nu nezinau, suprasdavau kad ten kuciu prasmes nesuvokia ir nejaucia, tai norejau ir vel sprukt pas savo tevus.
antra karta dar pavyko be pykciu pakartot scenariju...
O paskui kai gime dukra tai dar sunkiau pasidare - ir tie ir tie seneliai jau labai nori but kartu, bet nugalejo mano pareiskimas kad su mazu vaiku man pas mama geriau. tik jau pradejau pastebet kad anyta isizeidus kad sunelis per sventes pagrobiamas ir tik antra diena jau kaledu vakarienei atvaziuoja...
kai dukrai buvo metai mes jau turejom sodyba ir ten gyvenom, tai laime - pasikvietem visus tevus ten, buvo super.
O veliau vel prasidejo, nes antra dukra gime, seneliai jau ten su dovanom prie egluciu savo issirikiave...
ypac kai po keliu metu is sodybos grizom i Vilniu gyvent, tai taip ir kariavom visa laika:
kelis kart buvau pas anyta per kucias, o tada pas savo tevus vaziuodavau tik kaledoms, tai maciau kad jie nelaimingi, mama apsiverkia kai atvaziuoju (jai ta Kuciu svente labai prasminga, kitaip nei anytai...)
Zodziu, praejo 20 metu, vaikai uzaugo, o problema liko.
Juo labiau, mkad pries 4 metus mire mano tevelis, tai dabar isvis baisu kaip mama sedes prie kuciu stalo viena, nes brolis tai irgi uosvisu turi...
Bandem mano mama pas save kviestis i Vilniu, kaip tik pirmus metus po tecio mirties - kad kazkaip neprimintu jai tas namu stalas ir tuscia vieta ko neteko.
tai ji atvaziavo, bet jautesi kaip nesava, nes jau senyvi zmones kazkaip i ta svencoiu prasme ideda dar ir savo prasmes - jiems turi vbuti savo namai, savo stalas, savo puodyne slizikams...
O dar ji kaune baznycioj gieda, tai ta problema kad liko be baznycios - cia nuejo salia musu namu pilaitej, tai labai keistai jautesi, nes baznycias nauja, koderni, nepanasi i baznycia...
zodziu, daugiau ji pas mus nevaziuos sake, o laukia musu labai.
tai siemet bus jos metai, nes pernai vis tik kuciavojom pas anyta, pagal "eiles tvarka"
Jei kam is jusu tokios skirtingu miestu problemos iskyla, tai linkiu stiprybes ir kazkokio burtu keliu sprendimo, arba "kas antru metu" metodo...
Na,man nuskilo 
vyras nelietuvis,tai Kūčios ir Kalėdos užtikrintos-su mano šeima ir giminėmis 
vyras nelietuvis,tai Kūčios ir Kalėdos užtikrintos-su mano šeima ir giminėmis
Mes kucias visada valgom pas uosvius, o paskui dar aplankom ir mano tevus.
Pasiseke, kad tevai gyvena netoliese vieni nuo kitu
Per Kaledas visada vaziuojam aplankyti vyro seneliu...
Pasiseke, kad tevai gyvena netoliese vieni nuo kitu
Per Kaledas visada vaziuojam aplankyti vyro seneliu...
nuo pat pradziu kazkaip taip susikloste ir nieks dabar nepriekaistauja.. Per Kucias 18val vaziuojam pas vyro tevus, o 21 val vaziuojam pas mano tevus (netoliese gyvena) Kaledu pusryciai pas mano tevus, papietaujam pas vyro tevus ir vel griztam pas mano, nes mano vyrui pas mano tevus patinka labiau 
tai iki vakaro ir prasedim pas mano tevus ir man gerai 
tai iki vakaro ir prasedim pas mano tevus ir man gerai
