galit uzmetyt akmenim ar apkaltint,kad meluoju,bet atskleisiu teisybe.
nei as romantike,nei tikiu meilem is pirmu zvilgsniu nei dar ka.na nesiplesiu ne i tema.
bet kai susitikom,akiu nenuleidom vienas nuo kito,ziuriu ziuriu ir toks jausmas,kad toks savas,ilgai lauktas,vos ne taip.
ir aplinkybes ta diena keistai susikloste,na net juokas ime,gal dar metus diena is dienos galvojau kaip cia taip ivyko,kaip is dangaus nusileido
na ir ka,ziauuuuuriai ilga kelia nuejom kol apsitrynem,nes abu tikrai ne aukseliai,labai daug principu,nervu,skausmo ir visa ko buvo.
siai dienai turiu ka turiu,ziuriu i zmogu ir jauciu,kad savas.o to niekam nejauciu ir nejauciau daugiau.apskritai,vyrai man maximum po 2 metu atsibosdavo,esu labai priekabi viskam-isvaizdai,elgesiui,kalbejimo manieroms ir net balsui.atrodo bet kokia smulkmena gali pakeisti mano nuomone kardinaliai.na bet tfu tfu tfu kiek stebejau ir net ieskojau kabliuku,neradau tokiu,del kuriu galeciau pakeisti apie SB nuomone.tiesa,jei sunervina,mintyse iskeikiu graziausiais zodziais,iskyla visi blogi prisiminimai i pavirsiu,bet faktas vienas,kad tikrai neatsalo jausmai,paprasciausiai viskas buitiskiau,bet manau tai normalu.
na ir issipleciau,norejau istorija pasipasakoti,kad is niekur atsirado,is pirmo zvilgsnio abu sudrebejom ir,nors po po ilgo kelio,bet gyvenam ir pabaigos tfu tfu tfu nesimato.
beje,vestuviu siulyma girdejau,bet dar nesutikau.tuo metu galvojau,kad vyrui bus patogu bet kaip,isipareigojimas kliutu man.dabar galvoju,kad nera kur skubeti,nei as begu nei jis,tai gerai ir taip,o kai reiks vaiku-galesim zieduotis