Ar aš bloga dukra? - Įskaudinau mamą...

pala pala - šitoji mama ką myli - dukrą ar save... mylėdamas - duodi ir nereikalauji sau. o čia kas dabar? manipuliacija ir tiek. įtikai kažkuo - "mano dukrytė" , nepatikai - "tu tėvo vaikas" , "jeigu nori kad mylėčiau - elkis taip kaip aš noriu" ir panašiai...
mano draugės mama - viens prie vieno.. ta draugė tekėjo būdama 37 metų, mamos ašaromis išlydėta, brolis - nevedęs (33 metai dabar) kažkur užbaliavojo - skambutis vidurnaktį dukrai - "Kur prapuolė, tu su juo šnekėk, į mano skambučius neatsako"... kaip šuniukai ant trumpo pavadžio abu... o gal tai būdinga visoms mamoms, kurios augino vaikus vienos??
o mintis apie šuniuką - labai net nebloga...
Papildyta:

dar gali būti JAU praradę - ir labai anksti - normalius santykius su mama

Oi kaip aš nenoriu to dviveidžio žaidimo... Gal veidmainystė ir praverčia kažkur verle, bet kaip nesinori to griebtis su žmonėmis, kuriuos abu aš be galo myliu. Nors, kai pagalvoji, ir dabar taip darau. Štai grįžau vakar namo liūda visa, taip noris vyrui ant peties paverkti, išsakyti, kas ant dūšios. Jis mato, kad kažkas negerai, klausia kas, o aš didvyriškai tyliu, nes mama primokė, kad vyrui nieko blogo apie mamą sakyti negalima. "Jei vyras pamatys, kad savo mamos negerbi, tai ir tavęs negerbs". Tai ir tyliu... Nenoriu pilti daugiau žibalo į ugnį, mano vyras ir taip mamos nemėgsta, nenoriu dar labiau padėties aštrinti, tai ir vaidinu, kad man viskas liux.... Kaži kiek ilgai ta vaidyba tęsis? Kiek ilgai aš bandysiu priversti vyra mėgti mano mamą? Utopija ir tiek...

Gal tu tada geriau sakyk "jus abu man esat brangiausi zmones" O vyrui gali pasakyti, kad taip nutiko su mama, nuliudinau, tai nekaip jauciuos, tai nebus negerbimo parodymas. O tai kodel vyras mamos nemegsta

Jaučiuosi tragiškai. Akys pilnos ašarų, taip norisi kažkam pasiguosti. Nežinau, ką daryti. Skambint, atsiprašyti jos? Bet aš nuo to savo nuomonės nepakeisiu... Liūdniausia, kad žmonės sako, kad tėvų reikia klausyti, tėvai niekad neklysta. Ką jūs manot apie tokią situaciją?
[/quote]

Nu ir as biski pasisakysiu. paprastai i tokias temas nelendu, bet tikiuosi, kad tau mano patirtis nors kiek pades. Mano mama yra labai siuolaiskiska, ir ji pati man visada kartodavo, kad mano seima yra mano vyras. taip kaip mes jai visada buvom seima, o ne mociute su seneliu. Nors musu visu santykiai silti.

Bet mes turim problema su MB mama. Jai labai reikia demesio. Ir jai pasakymas, kad mano MB seima esu as, o ne ji, turbut prilygtu tragedijai. Nors as manau, kad tai zino. Taip kaip mano MB elgiasi su savo mama man dar mokytis ir mokytis ir tau gal jo pavyzdys pades.
Jis zino, kad savo mamos nepakeis. Kad jai nuolat reikia demesio. Kag ji yra is tu tevu tipo, kur vercia jaustis savo vaikus skolingus uz viska: kad viena augino, kad vargo, kad per naktis del ju are ir t.t. Ir ne karta taip yra sviesiai tiesiai pasakius, ir kad arba mano MB arba jo sesuo privalo priimti ja pas save gyvent kai ateis laikas.
Taigi mano MB strategija: 1. Neliesti temu, kuriomis nesutampa nuomones, ir kur pareiskus savo nuomone jinai isizeistu( nors tu tikrai nieko blogo nepadarei).
2. Skambina kasdien. Tai uztrunka tik pora minuciu, bet tu jau jai padarei malonuma - parodei demesi.
3. Karts nuo karto aplanko.
4. Po kokiu nors tokiu nesamoningu konfliktu, pan. kaip tavo dabar, kai tikrai zinai, kad esi teisus, bet vistiek nera prasmes nieko irodinet, ji uzpyksta ir nesisneka. O jis jai tiesiog paskabina, ir kalba lyg nieko nebutu buve.
Gal ir tau tai reiktu. Tiesiog paskambink ir bendrauk kaip visada. Pabandyk. Aisku pradzioj ji vaidina uzpykusia, bet po kiek laiko tai praeina. Nes jei per ilgai uztempsi su pirmu zingsniu konfliktas tik giles.
5. Niekada negrizta prie temos del kurios buvo sukonfliktave. Nes tada tik dar karta susipyktu, nes bendro tasko tikrai neprieis. Labai jau ji nelanksti.

tai tiek. Nezinau ar kiek padejo cia tos mano filosofijos

O del to kas svarbiau ar vyras ar tevai, cia nepasversi, bet per musu vestuves kunigas skaite labai grazu pamoksla, kur buvo pasakyta mazdaug taip: "ir tada vyras paliko teva ir motina ir isejo pas moteri". Kazkaip taip. Zodziu, net biblijoj aiskiai apibrezta kas yra tavo seima ir kas yra seima, is kurios tu atejai.

pala pala - tavo mamos jis vistiek nemėgsta, o tave vistik gerbia ir palaiko? tai ar tavo mamos tiesa? nu ne... manau, kad vyrui guosčiausi... bent iš savo patirties - ryšio su mama jau neturi, o su vyru tą ryšį gali puoselėti, nes statomas ant gerų pamatų...
Papildyta:

Biblija čia. Laiškas efeziečiams, 5, 31

Labai teisingi žodžiai ir aš taip manau, kad šeima - tai vyras. Ir mano vyrui net mintis nekiltu galvot kitaip. Jis labai šeimyniškas. Ir nors mano mama siekia įtikinti, kad jo tėvai jam svarbesni, bet aš to nepastebiu. Pas jį visai kita situacija. Jis baigė mokyklą, 18 išvyko mokytis ir su tėvais buvo baigta. Dabar pasiskambina vieni kitiems gal kokį kartą į mėnesį, pasišneka, bet niekada negirdėjau, kad jo mama priekaištautų dėl retų skambučių. Tiesiog jo tėvai gyvena savo gyvenimą jau be vaikų, o mes su vyru savo. Ir jo tėvams tai jokių problemų ar širdies skausmo nesudaro. Kai tai bandau sakyti mamai, jos atsakymas būna - "o tu nieko nežinai, tavo vyras labai gerbia savo mamą, todėl tau nieko ir nepasakoja apie ją. O tu tik ir šiki į savo šeimos lizdą apie motiną blogai kalbėdama."

lygini du nesulyginamus dalykus (meile artimam ir liguista prisirisima) - tevai bent jau mane bande auginti savarankisku zmogumi, niekada prie savo sijono neriso. Neiprasta pas mus del kiekvieno menkniekio pulti vienam kitam skambinti ir bedavotis po kelias valandas telefonu - kiekvienas turime savo gyvenima. Bet tai nereiskia, kad man tevai nerupi, as nesidomiu kaip jiems sekasi, nepergyvenu, kai kazkas buna blogai.
Bet mano mama pati pirmoji ant manes supyktu, jeigu situacijoje, kurioje reiketu rinktis tarp mano seimos ( vyro ir vaiku) ir jos, as nepasirinkciau savo seimos.
Tevai yra ir lieka tevais, jie supras, atleisk ir pakels daugiau nei kiti zmones, o jeigu nori graziu santykiu su vyru ir vaikais, tai jau teks daug daugiau pastangu ideti.

Biblija čia. Laiškas efeziečiams, 5, 31
[/quote]

labai man grazus sie zodziai

Žodžiai tai labai gražūs, bet prasmė ten ne ta, kad PALIKTI tėvus, prasmė, kad bus kuriama nauja šeima. Vyras ir moteris taps vienu kūnu. O tėvus biblija moko be išlygų gerbti. Na čia kas dėl biblijos.
O vyras neturėtų būti antrąją ugnimi jūsų santykiuose. Jau ir taip tau nelengva Žiedute, tai kam dar jis aštrina reikalus?

[quote=Azalija,2007 02 08, 19:26]
pala pala - šitoji mama ką myli - dukrą ar save... mylėdamas - duodi ir nereikalauji sau.

O ka gal kam ir keistai nuskambejo raginimas myleti mama, nematau cia nieko blogo, as bent manau, kad sau nereikalauju, reikalauja tas kuris bejausmis ar pas kuri tolimas kelias nuo smegenu iki sirdies. Jeigu as parasyciau apie savo mama, tai gal kita pagalvotu kad cia nesamone, bet as ja myliu tokia kokia ji yra, augino puoselejo, ziurejo vaikysteje ir man to gana, kaip cia dabar tik istekejau ir nebemyliu, o jei myliu tai man rupi ir jos sveikata ir gerbuvis ir kiekviena praleista diena taip kaip ir mano vyro ir vaiku

bloga dukra? ne iskaudinai mama? irgi ne
aisku, suprantu, kad ji wienisa, jai reikia demesio, bet kad tiek
as su sawo mama susirasau kartais kasdien, kartais kas antra diena...aplankom i men karta ar du...
as tiesiog nesuprantu tokios mamos, bet cia jauciu tik del to, kad pati tokioj situacijoj nebuwau...as turiu sawo seima db ir noriu ja tureti, todel daugiau demesio aisku sawaime skirsiu wyrui ir waikui, o mama wisada liks mama zmogus, kuriam esi dekinga uz gywenima, bet juk nereikia to dekingumo rodyti kasdien

Na manęs ragint nereikia, aš savo mamą myliu ir mylėsiu. Bet čia problema yra prioritetuose. Mano mamą įskaudino tai, kad aš savo šeima laikau vyrą, o ne ją, ne pusbrolius, ne giminaičius.
Savaime aišku, kad aš ja rūpinsius, ir dabar jei yra proga vis į kokį koncertą nusitempiam, ir į kelionę pasiėmę buvom. Žodžiu, aš tą taikos šakelę atkišus pastoviai stoviu. Ir man patinka su ja šnekėtis, bet papjauna tie priekaištai, kad aš turiu jaustis dėkinga už užauginimą. Aš manau, mes kiekvienas jau automatiškai esam tėvams dėkingi už suteiktą gyvybę, TAI KODĖL MAN NUOLATOS TAI PRIMENAMA? Kodėl yra skaičiuojamos sumos, kurios mama ant manęs išleido, kai buvau pakliuvus į bėdą? Ir dar pastoviai pridedama, kad nei viena mama dėl savo vaiko taip nesistengė, kaip ji