Sekasi baisiai. Jau keletas dienų, kaip siaubingai svaigsta galva, ir nieko negaliu padaryti - tos silpnos negelbsti. Jau ir rūkyt nenoriu, atrodo, psichologinio poreikio nėra, šlykštu kažkaip. Kad tik tas svaigimas praeitų - dirbti tai reikia, o mano darbas protinis, susikaupti neįmanoma. Jau buvau pradėjus galvoti, gal čia sutapimas, kokia nors siaubinga liga puola, o aš tik galvoju, kad nuo nikotino trūkumo... Nusprendžiau patikrinti - ar pagerės, jeigu paimsiu stipresnę, ne one. Ir šiaip nebepakeliama buvo taip jaustis, ir dirbti reikia. Taigi, prieš porą valandų nebeištvėriau ir surūkiau stiprią. Pirmus dūmus traukiant jaučiau, kaip atsipalaiduoja smegenys, nuima tą skausmą, suspaudimą, ir svaigimas dingsta. Dabar jau vėl po truputį grįžta blogumas, bet tuoj eisiu miegoti. Nebežinau, gal ant pleistrų pereiti. Juolab kad tikrai nenoriu paties rūkymo proceso. Jis mano priešas. Kai pajutau, kad tikrai yra šitokia priklausomybė - supykau, vos neverkiau iš pykčio. Pradėjau rūkyti, nes norėjau būti laisva - tai man asocijavosi su laisve. Ir atrodė, kad jei tik panorėsiu, tai ir mesiu. Galėčiau, tik nenoriu. Jei tik panoriu, galiu nerūkyti visą dieną. O čia še tau - pririšta kaip šuo. Ne po dienos ir ne po dviejų "mažo rūkymo" tai prasidėjo. Dabar jau principo reikalu tapo - mesti. Anksčiau dar abejojau, ar tikrai noriu mesti, dabar - jokių abejonių. Negali taip būti, kad ne aš būčiau stipresnė. Gal tik pirma tą darbą užbaigti reikėtų. Kažkaip protingai viską sureguliuoti. Suprantu, kad blogą laiką pasirinkau. Nemaniau, kad "metimas" gali šitaip sutrukdyti visus darbus...
