Nesakyti... Tolimesniems žmonėms gal ir įmanoma, o kaip su artimiausiais? Viena vertus, tai ir norisi pasisakyti, nes tas žingsnis, sprendimas atrodo svarbus, atsisakymas nelengvas, todėl norisi, kad bent jau pagirtų, paskatintų, kad nors kiek daugiau malonumo iš tos situacijos išspausti. Kita vertus, pasisakydamas tu tarsi įsipareigoji ir susisaistai labiau, negu pasižadant vien sau. Tos kontrolės iš šalies tam tikra prasme ir norisi, ypač jei nelabai pasitiki savo jėgomis. O kur dar visos lomkės, kai būna sunku ir fiziškai, ir psichologiškai - tada labai reikia su kažkuo kalbėtis, sulaukti paramos ir palaikymo.
Bet iš kitos pusės - būtent tas aplinkinių žinojimas ir tampa pagrindine priežastimi, kodėl užrūkius per vakarėlį, prie alkoholio, toliau nusiviliama ir nusprendžiama, kad mesti neišėjo. Nes jie tave "nurašo", kai pamato su cigarete. Čia jau reikia užsispirti ir nepasiduoti, nepatikėti tuo, kuo patiki jie, kai pamato tavo paslydimą. Būtina sau leisti ir atleisti mažus paslydimus, jų nesureikšminant.
Ką aš pasiekiau - jau beveik nebejaučiu lomkių, rūkydama "one". Silpnas galvos svaigimas, bet tikrai ne toks, kaip buvo. Manau, kai nebesvaigs iš viso, mažinsiu ir pačias "one", kol ir jos taps nebūtinos. Pilnai nugalėjusi fizinį poreikį, imsiuosi psichologinio. Mano tikslas - tapti nepriklausoma, o ne NIEKADA nerūkyti. Parūkyti "švenčių progomis", prie vyno ar alaus bokalo - ne nuodėmė, nuodėmė - negalėti nerūkyti.
Pagalvojau, ai dabar nenoriu, o kaip bus rytoj, matysim... Ir ka, siandien ryte atsikelusi pagalvojau : vsio, gana, NEBERUKYSIU! Kol kas normaliai, lomkiu lygtai nera 
Kaip bus veliau, dar nezinau... bet kol kas laikausi, nors pagalvoju, kaip butu faina uztraukti 
O mest noriu tai tikrai! 
