Labas vakaras.
Masciau, masciau ir sumasciau, kad reikia karta kazkur prisiduoti ir nebeissisukineti.

Rukau apie 7 metus

, per tuos metus ir mesdavau ir vel pradedavau, pradzioje is visisko kvailumo, drauges ruke, norejau ir as, buna, kad menes nerukau, po to po viena, po dvi i diena, o po to kaip pradedu, ypac jei kokie stresai

, pastebejau, kad kuo toliau, tuo sunkiau tapo atsisakyti, imu priigalvoti pretekstu, zadu vis rytoj, rytoj jau tikrai...

Po to pamastau, o ka, visai smagu rukyti, toks vienas is gyvenimo malonumu.

Pastaruoju metu emiau mastyti, kad nebenoriu as to malonumo, noriu gyventi nepriklausydama nuo cigaretes dumo, nenoriu, kad menkiausiai problemai iskilus imciausi cigaretes, gana.

Nuo siandien metu ir bandau laikytis, todel tikiuosi palaikymo, padrasinimo is tokiu pat.

Visoms linkiu kuo greiciau mesti ir visiems laikams.
Turiu pakeli, idomu, geriau ismesti, ar leisti pagundai guleti ir mane erzinti?

Po savaites busiu labai pikta, nepades nei slepimai, sito labiausiai nelaukiu.
Papildyta:
QUOTE(Neringa30 @ 2009 10 10, 11:27)
Tikrai nemanau, kad reti rūkymai labai kenkia, ne tame esmė. Aš irgi taip norėčiau su padruške vynelio įkalt, cigaretę surūkyti, o ryte ir toliau būti nerūkančia. Aš taip nesugebėjau, žiūrėk po vakarykščio liko cigarečių,
tai negi mesi lauk, surūkysiu likusias ir vėl aš neberūkanti, pasibaigia tas pakelis, ai dar vieną, paskutinį nusipirksiu. Galų gale gaunasi taip, kad tik ir ieškai progų, kad galėtum parūkyti, kol nusispjauni ir vėl toliau normaliai rūkai. Man taip buvo n......... kartų. O knyga padėjo suprasti, kad man to nebereikia, kad aš galiu gyventi be cigaretės. o be to, išgėrus vynelio ir parūkius, pagirios būna šimtą kartų šlykštesnės, nei be cigarečių. Kai mečiau rūkyti, beveik nebežinau, kas yra pagirios.
Viskas taip pazystama.

Knygos apie rukyma neskaitau, tikiuosi kazkaip pavyks su savimi susitarti, kava jau nebeprimena, tai galiu ja megautis, o vyno taures be dumo neisivaizduoju, tai teks ir sito atsisakyti.