Rūkiau 23-jus metus. Vidutiniškai po 1,5 pakelio per dieną. Kartais, kai kompanijoj alų į save pildavom, tai ir po porą pakelių per vakarą sunykdavo...

Tačiau jokių sveikatos ar kitokių sutrikimų dėl "tabokavimo" nejutau (galėdavau per nepilną valandikę dviračiu kokį 20 km vienu kvėpavimu numint).
Bet atėjo laikas kai susimąsčiau: "Va, visą jaunystę prarūkiau, viduramžy irgi dūminuos, babkių krūva "nudūmo", o kaip nerūkant?". Ir numečiau... Dabar jau 4,5 metų nė vienos cigarietos burnoj neturėjau. Ir netraukia, ir bjauru net pagalvot. Ir pradėt rūkyt priverstų nebent teismo sprendimu...
Dabar kaip mečiau: psichologiškai save pradėjau nuteikinėt maždaug prieš pusmetį iki metimo. Ir intensyviai. Tiesiog užsirūkydamas visą laik save keiksnojau ir vidiniu balsu įtikinėjau rūkymo šlykštumu, bei visokiais briedais apie tai, kaip nikotino rūgštis ėda mane iš vidaus... Ir vat, po to pusmečio atėjo diena, kai kažkaip neparūkiau ir visai nebeužsimaniau... Ir taip iki šiandie...
Visiems rūkantiems linkiu pasveikti...