Nežinau, kaip jūs, bet man visas sveikimo procesas prasidėjo, kai pati to užsinorėjau. Kad ir kiek laiko savo įkalbinėjau, kad reikia rišti, nieko nesigavo

O dabar einu iš pietų į darbą ir galvoju: jis šaunus žmogus (nepaisant jo egoistiškumo, jis tikrai šaunus), buvo smagu su juo bendrauti, buvo smagu gauti jo laiškus, kalbėtis su juo telefonu, pasakoti, ką gero nuveikau per dieną, klausyti, ką veikė jis. Bet ar noriu to dabar? Ar man to trūksta? Žinot, koks buvo atsakymas: NE. Net jei jis parašytų, nebeatrašyčiau, nebeturiu intereso tam. Blogiau su skambučiu, jei skambintų kelčiau ragelį, nes jo telefonas ištrintas. Bet tai niekis. Galėčiau labai ramiai su juo pasišnekėti ir paprašyti nebeskambinti. Tiesiog pajutau, kad man to nebereikia. Tai ateina, ir ateina su laiku. Galim kovoti su savim, tartis..Žinoma, susitarsim. Aš su savim tariausi dėl ilgesio 11 metų ir pagaliau

susitariau.
Galim verkti, galim sakyti, kad negalim jo pamiršti, bet visa tai blefas: mes nenorim pamiršti, nes dar širdies kertelėj glūdi viltis "o gal?" Tai laiko gaišimas, ne kitaip. Taip, sunku, taip, ne visada įmanoma. Ir man taip buvo, ir netikėjau aš tokiais sakomais žodžiais. Bet dabar matau, kad tai tiesa. Išsiverkti sveika, bet pagalvokit gerai, dėl ko verkiat