Sveikos merginos Radau jusu temuke, butent labai tinkancia mano dabartinei situacijai Zodziu yra taip, turiu vaikina, kartu esam du metai ir keli menesiai, turim dukryte 4 menesiuku, bet... Jauciu, kad musu santykiai pasieke krize... Ji jau senokai tuno, bet nei vienas is musu nesistengiam jos iveikti. Kazkuri cia rase, kad meile uzaugina sparnus meile ismoko ir kalnus sokti tai as tuo tikiu, visa gyvenima tuo tikejau ir tikesiu iki mirties, tikesiu, kad tik mylintis zmogus yra laimingas. O mano draugas aiskina, kad su meile negyvensi, reikia ne skraidyti o gyventi ir t.t Zodziu dabar galvoju kad jis manes is viso niekada nemylejo, jis yra mano pirma meile, o as jo gyvenime atsiradau tada, kai ji iskaudino jo pirma meile... Iki siol (nors praejo jau 3 metai) jis prisimena ja, prisimena ka su ja veikdavo, kaip jam gera budavo ir t.t Mane tai skaudina, labai skaudina.Jo jausmai man atsale, nebera ugneles, nebera tos aistros nebera nieko. Jam su manim gerai, esu rimtas zmogus, seimyniskas, jauciu, su manim jis jauciasi saugus, bet as nenoriu jam to jaukumo dovanoti uz nieka. Nesulaukiu is jo jokio demesio, niekada nebeprieina, nebeapkabina, nepabuciuoja, mylimes mes, nezinau, sexas man paliko kaip pareiga Zodziu esu nelaiminga, ne tokio gyvenimo as norejau ir tikejausi... Stengiausi su juo apie tai kalbeti, sakyti, kas yra, bandziau jam sakyti, kad as nelaiminga, o jis tik pasako kad as issigalvoju niekalus, kad viskas yra gerai... Kad mane myli,savo noru nebesako nebezinau kiek laiko, o myliu pasako tik tada kai as jo to paprasau zinau esu kvaila durna zeminuosi, bet jau pavargau nuo to, nebenoriu buti su juo, bet nezinau kaip jam tai pasakyti. Net nebezinau ar as ji myliu, turbut kad nebe... Prisiminimai, kaip buvo gera tada ar tada mane sulaiko nuo lemtingo zingsnio. O dar, esu ne Lietuvoj, turim dukryte dar problemos yra ja i LT parsivezti, reikia dokumentus tvarkyti ambasadoj zodziu tam reikalui jo reikia ir t.t jei buciau LT tai dabar pat viska jam issakyciau ir iseiciau...
Na gerai bent tiek jei žinai savo norus. Tu daryk tada kaip aš Nors ir matau kad man sunku bus realiai, bet vistiek planuoju kad viskas bus ok ir taškas! Nu myliu aš jį nors tu ka
sunku bus dar ne kartą....Jei jau sugebėjai jai atleisti, vadinasi viskas. taškas. tu nebeturi prisiminti to, ką ji padarė. tiesiog nebeturi. jei jau pasiryžai atleisiti ir gyventi toliau. jei ne, tuomet reikėtų viską rišti. o ji...ji neturėtų tau prikišti to, kas jos nuomone buvo blogai tavyje. jūs išsiaiškinot, dabar tu stengiesi viską pataisyti, stengiesi, kad jūs vėl būtumėt laimingi. vadinasi, ji negali ištarti tokių žodžių kaip "o va tada ir tada tu padarei tą ir aną" . iki jūsų pokalbio buvo praeitis, dabar jūs turit dabartį ir ateitį. labai tikiu, kad jums viskas bus gerai. jei nepavyks būti kartu, vadinasi laimingi būsit atskirai, kad ir kaip liūdnai tai skambėtų dabar
Patikek, taip daug geriau. Daug geriau kristi į dugną, nuo kurio gali atsispirti ir kilti aukštyn...Viskas bus gerai, pasakyk sau, kad tai jau buvo, tai jau praeitis...
ir pirmyn į ateitį
Nesvarbu kiek kartų suklupai,svarbu kiek kartų pakilai.Žinok,kas mūsų nenužudo-padaro tik dar stipresniais
Kiekvienas sugebame teisti ir kaltinti...Tačiau ne kiekvienas - atleisti ir atsiprašyti... Kiekvienas sugebame nekęsti ir apgaudinėti,tačiau ne kiekvienas mokame mylėti ir likti ištikimi...
Pas mane tai esme tokia - įsimylėjau, ištekėjau, dar "reikaliukas" paspartino vedybas Viska kaip ir nieko, bet va sužinojaukad baliuko su draugais metu sugulė jis su kažkokia gražuole... užpykau, išėjau, na bet susitaikėm... po pusės metų uždarė jį. Laukiu jau 3 metai, žinau kad sunkus charakteris, kad nebus man lengva su juo, pavydus iki nesamones, nu bet negaliu aš jo palikt ir vsio. Visi tik zyzia aplink - kam man jis toks, gryš vėl durniuos ir t.t. Protiškai suprantu kad kilpa neriuosi pati sau ant kaklo, bet palikt jo... negaliu ir nenoriu
Gyvenom labai normaliai, sugyvenom dukra, viskas rods ejo tik geryn, ir geryn. Ir ka po 10 metu vedybinio gyvenimo, tiksliau einant 10 metus, maniskis budamas labai rupestingu tevu ir vyru (jei kas puls tai is kart pasakysiu, kad sis zmogus mane slauge visos dideles ligos laike, kad jam buvau grazi ir plika galva, kad savo vaika myli be proto) pavargo nuo seimyninio gyvenimo ir rado dar viena "pavargusia" bendradarbe, viens kitam pasipasakopjo, na paskui ir pasiguode. Viena grazu vakara i mano duris beldziasi nepazystamasis, o jis pasirodo tos bendradarbes sugyventinis ir pyskina skaudzia tiesa, na as stoviu kaip muras, ka sakau siais laikais tai madinga, kalbek su savo mergaite, mano vyru, prie ko cia as. Vyra ta pati vakara prie sienos, tai ka jaunuoli uznizo, prisipazino. Ramiai atsisedau, isipyliau vyno ir pradejau pokalbi, kodel, kas, kuo jau ten kitaip nei su manim. As tai puikiai suprantu, kas yra romanas, kaip jaudina, kokia aistra, koks saldus uzdraustas vaisius, jaunysteje turejau daug gerbeju, bet issilaksciau savu laiku, tad manes nejaudina svetimu vyru uzuominos, komplimentai. As tai jam aiskinu, ne todel, kad noriu sulaikyti, nors is tiesu niekad neissivaizdavau, kad galiu taip myleti, kad visa sita tai mane taip izeis, as nesu saldi, gal daugiau karti, bet ta vakara pajutau tiksliai - na myliu as ta zmogu ir viskas. Pirma vakara paprasciau, kad jei jau taip gerai su ja prasom, tik lagaminus prasau kuo greiciau susikraut. Buvau paprasyta laiko iki rytojau, OK laukiu, diena skambutis: Kaip suprantu kelio atgal bera? Ot ir ne gyvenime yra dayg keliu, tiesiog reikia but stipriam ir rinktis. Siandien mes dar kartu, prabego labai mazai laiko, bet santykiai kol kas puikus, kas bus toliau man jau ir ne taip svarbu, dabar megaujuosi tuo ka turiu, o kaip yra laikas parodys. Parasiau savaja istorija, kad tiesiog isivaizduotum, kad kartais tikrai nesi savo likimo kalvis, kaip cia dauguma trimituoja, kartais tu planuoji, o gyvenimas apsivercia visu 100 procentu. Sakiau, niekad neatleisiu, o atleidau, perzengiau per save, ar buvo verta, bus matyt. Klausimai, atsakymai, turiu daug draugu, esu ta i kuria daznai kreipiamasi patarimo, zinai tiesa yra ta, kad mus nereikia jokiu patarimu, mums reikia, kad isgirstume tai apie ka mes patys galvojame, reikia patvirtinimo, kad elgiames teisingai, nes niekas kitas tik tu priimi sprendimus.
Spider cia mano istorija, viskas ir labai labai sviezia, sirdy ir sumaistis. Atleidau, nes myliu, o daba prasom, turiu susitaikyt su savim, turiu ismokt apie tai nebegalvot, kada tai pavyks, nezinau.
Linuxeee, jis tau sako, kad tu išsigalvoji, kad viskas gerai. Vadinasi, tu per mažai rodai, kad tau negera. Žinai, taip ir man buvo. Aš jaučiau ilgai, kad kažkas ne taip, bet kadangi niekad per daug idealiai nesutarėm, nekreipiau dėmesio. Tačiau kokį pusmetį viskas ėjo tik atgal. Nieko nesakiau, leidau likimui pačiam viską sudėlioti. Kol nepriėjom visiškos bedugnės. Ar žinot, kuo bedugnė blogesnė už dugną? Nes nuo dugno galima atsispirti, o bedugnėje nėra į ką atsipirti. Paprašiau jo išeiti, nes su kiekviena diena darėsi vis labiau nepakeliami santykiai, vis labiau nemielas tas veidas, kiekvienas judesys erzino. Kai kalbėjom, jis pasakė, kad nevertino ir nematė, kad man blogai, kad pats mane prarado. Taigi...vėl sugrįžtam į tą pačią frazę:jie suvokia, kai praranda. Neleisk, kad taip nutiktų ir jums. Kalbėk atvirai. Pasakyk, kas blogai, ir leisk jam suprasti, kad jei niekas nesikeis, jūsų ateities nėra. Ambasados, dokumentai ir kt. menkniekis. Jei tikrai nuspręsi grįžti į Lietuvą, tai nebus vargas. Turiu UK draugus, kurie užsiima lietuvaičių įdarbinimu. Manau, jei reikės, jie tikrai pagelbės tau sutvarkyti vaikiuko dokumentus. Neprisigalvok kažkokių kliučių, jų nėra, tėra tavo norai.
Skaitau jusu laiskucius ir galvoju...visi skirtingi esam, bet trokstam to paties - meiles, draugystes, svelnumo , uzuojautos, atviruma, supratingumo.... Taigi islieka vienas vienintelis klausimas - ko mes ieskom....skausmo, pavydo, nepasitikejimo??? ar visgi meiles...kuria puoselejam, globojam, nesam sirdyje ir rupinames... Na nz, tiesiog manau, kad kiekvienas renkames antra puse noredami papildyti ar uzpildyti save... Vienas jausmas vienas tikejimas... hm ...kiek ilgai...zmogus gi ieshko ir ieshkos iki pat mirties, taciau ieshkojimo formos pas visus skirtingos..... Na taip visi siektiek ishlepe del kunisku malonumu, taciau kai jau galvoji ne sirdim ir prioritetas buna intymumas ir zavesys, aistra... kas toliau...??? Paliksim ir iehskosim kitos aukos...? tai kaip cia gaunasi visi esam leles, kurios isivaizduoja malonius ir grazius dalykus, taciau nesupranta, kad ir pacios yra isitraukusios i zaidima....
Papildyta: Rasyte, Graudus tavo laiskutis...ir labai artimas man....suprantu tave ir mokausi to paties...
"Kasdienybė ne tik džiugina pažintimis, bet ir liūdina išsiskyrimais"
Kai mylimas žmogus palieka, atrodo, kad gyvenimas tapo nemielas. Kaip tai ištverti? Išsiskyrimą sunku būna išgyventi net tuomet, kai abiejų jausmai atšalę, ką jau ir sakyti, kai jis arba ji išeina pas kitą. Pirmasis patarimas - nevaidinti supervyro ar supermoters, kurie tokie stiprūs, kad nereikia jokios pagalbos. Antrasis - nesistengti negalvoti apie netektį, nemėginti užsimiršti darbe. Skausmą reikia išgyventi. Kitaip jis niekur nedings, o ras vietą giliai pasąmonėje ir primins apie save nelaukta depresija, įvairiais kompleksais ir kitais nemalonumais. Nevengti liūdesio Psichologai net pataria mintimis kartoti nemalonią situaciją, kurios nesinori net prisiminti, tol, kol netapsite jai visiškai abejingi. Neverta vengti liūdesio ir ašarų, nuo to žmogus tampa tik gražesnis ir stipresnis. Daugeliui žmonių meilės išgyvenimai tampa postūmiu kūrybai. Net jei iki tol nemėginta rašyti eilių ar piešti, verta tai išmėginti. Gal atsiskleis užslėpti gabumai, tuomet skaudūs išgyvenimai duos akivaizdžios naudos. Būtinai reikia su kuo nors išsikalbėti. Kai papasakojama apie esamas problemas, jų tarsi atsikratoma, jos nebeatrodo tokios didelės. Artimieji ir geri draugai beveik visuomet atranda paguodos žodžių, palaiko moraliai, o kartais net ką nors vertingo pataria. Kai žmogus išsiverkia ir išsisako, galima pagalvoti apie tai, kas gero laukia ateityje. Pavyzdžiui, moteris, kuri vėl tapo laisva, gali sutikti tinkamesnį partnerį. Juk su ankstesniuoju tikriausiai ne visuomet buvo saldu, jei tai baigėsi išsikyrimu. Dabar galima be sąžinės graužaties nueiti, kur panorėjus, ir flirtuoti su bet kuriuo įdomesniu vyriškiu. Galima rengtis ir pasidažyti taip, kaip šaus į galvą, nesiklausiant partnerio nuomonės. Tik neverta iškart užmegzti rimtesnių santykių, paprastai jie nesusiklosto sėkmingai. Nepulti į kitą glėbį Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad ankstesnį mylimąjį lengviausia pamiršti kuo greičiau puolus į kito glėbį. Tik atrodo, kad taip bus lengviau vėl pajusti savo vertę. Geriau yra bent kurį laiką linksmintis ir flirtuoti neskubant siekti gilesnių jausmų. Jie turi atsirasti palaipsniui ir jiems reikia būti pasirengus. Gili širdies žaizda dėl ankstesnių santykių tam tikrai nepadeda. Juolab kad būna periodas, kai visi nauji partneriai yra nejučia lyginami su ankstesniuoju. Tuo laikotarpiu kartais net atrodo, kad jau niekuomet nebepavyks ko nors pamilti, nes niekas kitas nemoka taip žiūrėti, kalbėti, raukyti nosį. Tai taip pat visiškai natūralu ir nereikia bijoti, kad visuomet taip ir bus. Labai verta pagalvoti ir apie ankstesniojo partnerio trūkumus bei priežastis, dėl kurių išsiskyrėte. Nebristi į tą pačią upę Žmogaus smegenys yra tokios, kad visa, kas bloga, užsimiršta ir ką nors prisiminę matome tik gerąsias to asmens puses. Polinkis idealizuoti tą, su kuriuo išsiskyrėme, taip pat yra. Ypač tuomet, jei asmeninis gyvenimas ilgai nesusiklosto, to, kuris prarastas, tampa vis labiau gaila. Sustiprėja noras susigrąžinti tą žmogų. Tai vienas pavojingiausių momentų. Ne veltui yra sakoma, kad į tą pačią upę neįmanoma įbristi du kartus. Kartais verta dar kartą susitikti su idealizuojamu asmeniu tam, kad tos iliuzijos išsisklaidytų. Bene svarbiausia nuolat prisiminti, kad visa, kas geriausia, dar bus ateityje, o ne jau negrįžtamai praėjo. Tas tikrasis ir pats geriausias žmogus dar neturėjo progos ateiti į jūsų gyvenimą. "Kauno diena"
Radau jusu temuke, butent labai tinkancia mano dabartinei situacijai 
Zodziu yra taip, turiu vaikina, kartu esam du metai ir keli menesiai, turim dukryte 4 menesiuku, bet... Jauciu, kad musu santykiai pasieke krize... Ji jau senokai tuno, bet nei vienas is musu nesistengiam jos iveikti. Kazkuri cia rase, kad meile uzaugina sparnus meile ismoko ir kalnus sokti tai as tuo tikiu, visa gyvenima tuo tikejau ir tikesiu iki mirties, tikesiu, kad tik mylintis zmogus yra laimingas. O mano draugas aiskina, kad su meile negyvensi, reikia ne skraidyti o gyventi ir t.t Zodziu dabar galvoju kad jis manes is viso niekada nemylejo, jis yra mano pirma meile, o as jo gyvenime atsiradau tada, kai ji iskaudino jo pirma meile... Iki siol (nors praejo jau 3 metai) jis prisimena ja, prisimena ka su ja veikdavo, kaip jam gera budavo ir t.t Mane tai skaudina, labai skaudina.Jo jausmai man atsale, nebera ugneles, nebera tos aistros nebera nieko. Jam su manim gerai, esu rimtas zmogus, seimyniskas, jauciu, su manim jis jauciasi saugus, bet as nenoriu jam to jaukumo dovanoti uz nieka. Nesulaukiu is jo jokio demesio, niekada nebeprieina, nebeapkabina, nepabuciuoja, mylimes mes, nezinau, sexas man paliko kaip pareiga 
zinau esu kvaila durna zeminuosi, bet jau pavargau nuo to, nebenoriu buti su juo, bet nezinau kaip jam tai pasakyti. Net nebezinau ar as ji myliu, turbut kad nebe... Prisiminimai, kaip buvo gera tada ar tada mane sulaiko nuo lemtingo zingsnio. O dar, esu ne Lietuvoj, turim dukryte dar problemos yra ja i LT parsivezti, reikia dokumentus tvarkyti ambasadoj zodziu tam reikalui jo reikia ir t.t jei buciau LT tai dabar pat viska jam issakyciau ir iseiciau...
