Nu ką ir aš papsakosiu savo istoriją apie triukšmingus kaimynus ir apie tai kad ir mes nesaldainiukai kamynams buvom ir esam.
Po vedybų pirma mūsų gyvenama vieta buvo mediniame (1934 m statymo) name. Name buvo keturi butai, du pirmam ir du antram aukšte. Na mes gyvenom antrame aukšte, ir žinoma jauna šeima, savaitgaliais ateidavo draugai

, nu šokių nebūdavo, nes vien vaikštant visi baldai judėjo, indai barškėjo, o jei prošalį pravažiuodavo koks sunkvežimis tai ir langai barškėjo, bet užtat tualetas buvo lauke, tai nemažai vaikštinėdavom mediniais laiptais aukštyn žemyn, o laiptai kaip tik buvo prie tos pačios sienos, kur stovėjo kaimynų lova , protas

, tiek metų gyveno tame bute ir ant visų kaimynų pykdavo kad laipioja laiptais ir miegoti neleidžia, aš suprantu kad nesimiega, senas medinis namas, tučios sienos, be jokių izoliacijų, bet galėjo lovą persistumti kitur, nu bet čia jų reikalas. Beje visame name nebuvo jokių patogumų, vandenį temdavomės iš šulinio, kurendavom du pečius, nes nebuvo radiatorių, nu žodžiu tais laiptais per parą pravarydavom ne viena kartą. Bet kaimynai tik tyliai pabambėdavo ir viskas. Kartą užėjau pas juos kažko pasiskolinti ir nepatikėsit , pas juos labai gerai girdėjosi , mano vaiko mašinos (su distanciniu valdymu) važinėjimas. Tai va, pirmi kaimynai buvo kantrūs

, aišku vėliau jei norėdavom pasikelti kokį baliuką, tai iškarto pasakydavom kaimynam ir dar po kokią saldainių dėžę įteikdavom, nes kaimynai buvo jau amžiuje.
Dabar gyvenam name kur yra trys butai, ir mes bazuojamės pirmam aukšte. Tarp mūsų lubų ir kaimynų grindų yra lentos, spaliai, oro tarpas, preskartonas, plaukiojantis parketas, viskas puikiai girdisi. Bet mes nieko nesakom, nes patys kažkada gyvenom antram aukšte, suprantam. Bet kai vidury savaitės sumasto jie pabalavoti su visais šokiais, tai pas mus lubos linksta. Nieko mes jiems nesakom ir nepykstam, nes jie baliavoja kokias porą valandų ir tai iki 22:00 valandos, o mes kantrūs

. Blogiausia tai,kad pas jų kolonėlės sudėtos ant žemių, ir kartais būna taip kad pasileidžia garsiai muziką ir išeina išto kambario ir dar užsidaro duris

, nes negali jie patys tarusavy pasikalbėti. Va čia tai nervas. Na vieną kartą neiškentėm, antrą vakarą iš eilės jie sumąstė padaryti pas save šokius

(vidury savaitės, jie bedarbiai, mes dirbantys), pasileido muziką, pradėjo trypti, tai ir mes įsijungėm savo grotuvą, visu pajėgumu, porą dainų ir antrame aukšte šokiai pasibaigė. Permušėm

.
P.S. ptys balių nebedarom, nes jau kaip ir peraugom tą tarpsnį, o beto nėra kad ten triukšmauti, darbo dienomis nėra kada, o savaitgaliais jau daugiau nei metai, išvažiuojam pas uošvius.