Aš truputi ant ribos, visai nekas su sveikata, ruošiuos į ligoninę, o spyglys toks jausmas kad visai išnaglėjo, nenešu, laukiu, nuo vakar lėkščių nuo kompo nenusineša, šiandien valgyt sako noriu, gerai, sakau, na kad supratau, bus, kadangi įsigilinus skaičiau dokumentą, norėjau baigti, tai po kelių minučių su kiek pakeistu jau nekantriu tonu, perklausė, mintyse pyktelėjau, tipo spragt pirštais"ei padavėjau aš noriu!", sakau tuoj baigsiu.. Paskui jau baigiant gamint atėjo draugas, nebeklausia ar galima kviest.. Pagaminus sudėjau virtuvėj ir sakau, eik valgyt, bet ir po keliolika min tebežaidė, pakartojau, sakau šala, atšovė ko čia šūkauji, nors kalbėjau ramiai ir tik rodžiau nepasitenkinimą, sakau tai kam dariau, sako kad būtu, koks tau skirtumas kada suvalgysiu, piktas piktas, kai galop nuėjo tai pomidorus paliko, paskui su arbata atnešiau, bet vistiek išėjo į lauką jų nesuvalgęs.. Sakau išvis man toks jausmas, kad jis paskelbė man karą.. tipo kerštauja, kad kompas ne jo kambary pastatytas.. labai jau vyras, rimtai atsirado jausmas kad gyvenu ne su sūnum o su eiliniu diedu.. su visais pribombasai, t.y. kojinėm ir Klz.dangč...Jei pasakysit kad tipo tai dėl mano netinkamo auklėjimo- nušausiu!
Nuo mažens, labai griežtai ir reikliai auklėtas, beje, beveik visada pasako ačių, tai vistik išauklėtas..
