Nuolatos raudonuoju

Oi jus bajeristes, pokstininkes..Prajuokinot nerealiai...Kiek cia visko prirasyta...Aisku gaila man tu zmogiuku, kurie del to vartoja net vaistus...As irgi daznai paraustu ir kur reikia, ir kur nereikia, bet ka padarysi, yra kaip yra. Man atrodo, kad yra daug geriau paraust, nei kai dabar dauguma merginu ir moteru vaiksto saltais, lediniais veidais....Lyg butu be emociju....

Wajej kaip smagu,kad ne viena as tokia cirkininke sioje nedidukeje Lietuveleje
Jungiuosi mergaites i jusu kompanija, nors butu vienas is paciu nuostabiausiu gyvenime dalyku siai kompanijai nepriklausyt, bet... bet yra kaip yra, kas zino, gal kazkada kazkas pades sios fobijos atsikratyt, kaip ir kazkada kazkas padejo ja igyt.. Nezinau kas su manim darosi, bet stengiuosi ja visomis jegomis isvyti is savo galvos, bet gal veju sia fobija neteisingu keliu - ko gero per daug apie tai galvoju.. Man taip pat labai daug kas priklauso nuo nuotaikos, jei pabundu,jauciuosi laiminga, ar siaip diena grazi buna, tada atrodo galiu save iveikti Tikriausia tuo momentu mintis telkiu i kitokius reikalus.
Esu pastebejus, kad israustu sutikus pazistama zmogu parduotuveje, arba universitete netiketai paklausta kokios nesamones, ar nereiksmingo dalyko, kuris man praktiskai visiskai neidomus buna, tada pasimetu, paraustu, zinoma visi suziuri, ir pradedu nusisneketi Skamba labai juokingai
Kas idomiausia, kad esu pakankamai drasi,bet kartu ir jautri, saves tikrai nenuvertinu ir nelaikau kvaila ar negrazia, anaiptol, daug kas mane gerbia, laiko mane draugiska, nuosirdzia. Bet kaip man baisu, kai pries pazistamus israustu, vat tada tikrai pasijauciu kaip nzn net kas... Tuomet ima atrodyti,kad tie zmones nebenores su manimi bendrauti, nes maza to kad pati pasijauciu siaubingai nepatogiai, tai dar ir jie jausis salia manes nepatogiai.. Kazkoks siaubas.
Kartais kai atrodo,kad viskas jau i geraja puse ir man puikiai viskas praejo, kai bunu savimi patenkinta,o tada ir vel netiketai islenda yla is maiso
Labai bijojau savo vaikino reakcijos i mano toki tariama "hobi", taciau as ji dar labiau pamilau vien uz tai,kad jis mane supranta ir lyg tai nesmerkia. Kazkada buvo atvaziaves pas mane i darba manes pasiimti ir atejo vienas, o savo mamai ir seserei liepe palaukti masinoje, kaip as apsidziaugiau, kad jis taip padare. Tikrai zinau,kad del manes, jog nestoveciau kaip burokas pamacius juos ateinant

Wa kiek prirašiau is tos laimes sutikus bendraminciu

Na kiekvienas susijaudines elgiasi skirtingai, vienam pradeda prakaituot delnai, kita ismusa saltas prakaitas, kitas mikciot pradeda.. Svarbiausia islikti savimi. Geriau nesislept, o likt naturaliam

Siaip as kaip vyriskos lyties atstovas galiu net pasakyt, kad kartais graziau zymiai atrodo naturaliai paraudes veidas (ne nuo alergiju ar isberimu) negu "uzspakliuotas" trim metrais sveikesne moteris atrodo ir dailesne

Aisku, kai moteris prisimaliavoja tiek, kad atrodo ims ir atsilups gabalas odos, tai ne tik kad nesveikia, bet ir neestetiska, bet su tobulu makiazu veidas tikrai atrodo graziai, zinoma tai kainuoja....Bet kai mano tetis megsta sakyti: bezdzione dazyk nedazes, vis tiek bezdzione... Ypatingomis progomis butinai pasidazau, tada jau raudonavimo baime isgaruoja kaip rukas...

visi cia raso kad va, noretu atsikratyt to raudonavimo ir panasiai, o as noreciau paklaust, kaip galima pradet raudonuot!? juk nieko grazesnio nera kai zmogus parasuta . tie akmeniniai, ne laso kraujo neturintys veidai taip man nepatinka , ka as galiu pasakyt gyvenkit ir raudonuokit, nieko cia blogo tikrai nera, plius labai grazu

Kaip smagu kai yra daug zmoniu, kurie palaiko
Baisiausia yra tai, kai netikėtai, atrodo visai nelaiku ir ne vietoj ir iš vis nesupranti dėl ko pasidarei
Supranti, visi tie kurie linkę raudonuoti, jiems baisu kitų reakcija, baisu likt nesuprastai, atstumtai, todėl ir baisu išraust, nes kai kuriem žmonėm ta vyšnios reakcija ateina netikėtai ir nesuvaldomai...
Aš taip stengiuosi sau nepasiduoti ir vyti visas mintis šalin, tačiau, kartais sunkoka būna, nes esu jautrus žmogus ir dažnai imu net paprastus dalykus giliai į širdį
Juk nebūna gyvenime viskas super, kiekvienas turim savo ydų, fobijų ir visokių trūkumų

Aš taip pat apsidžiaugiau atradusi, kad ne aš viena tokia amžinai raudonuojanti
Raudonuoju nuo neatmenamų laikų. Didžiausias apogėjus buvo įsidarbinus jaunam kolektyve, kur pastoviai traukdavo per dantį mano raudonavimą - nuo vieno žodžio ar kartais žvilgsnio išrausdavau net kreminę pudrą pramušdavo Na, tiesa, jos netepu 3 sluoksniais Gavau ta raudonavimo proga pravardę
O paskui vieną gražią dieną nutariau, kad aš esu aš, jei raudonuoju, tegu... Ir kai tik taip nusprendžiau, susitaikiau su savim, priėmiau kaip gamtos dovaną, problemos nebeliko. Raudonuoju 'ypatingom' progom, pvz. kai padarau klaidą ir dėl to būna gėda ir tt...

As, kai pamaciau sia temele, vien is smalsumo viska perskaiciau...Nuotaika tikrai pagerejo, juokiausi sau viena ir garsiai O maniau, kad viena pergyvenu del to raudonavimo...

Graži braškių komanda

na,aisku,smagu zinoti,kad nesi vienintele,turinti tokia problema,taciau manes tai labai nepaguodzia.visa gyvenima kovojau su raudonavimu.tai buvo ir yra opi problema man.per sia prob.tiek nemaloniu isgyvenimu esu turejusi.o dabar dar vienas nemalonumas.darbe,dirbame su kasa.vakar atejo menedzere ir mum,penkiems darbuotojams,pareiske,kad is kasos dingo 100 svaru.visi tiesiog nustebo,o as,be abejo visa israudau .zinoma,visi tai pamate.ta akimirka norejau tiesiog prasmegt.tai buvo siaubinga.niekas man nieko nesake,bet pastebejau sumisusius zvilgsnius i mane .man jau ne pirma kart panasi situacija.israudau del to,nes issigandau,kad neitartu manes.bet kitiem tu to nepaaiskinsi.dabar visas darbo kolektyvas galvoja,kad as vagis .daugiau nebegaliu taip gyventi .tai buvo paskutinis lasas.susiradau google informacijos,tikrai kazko imsiuos.gal vaistu uzsisakysiu butent nuo raudonavimo,o gal i klinika kreipsiusos.tik nelabai supratau ka ten darytu.gaila LT,jokio realaus gydimo nera.

Na, raudonosios braskytes, skaitau ir negaliu patiketi. Atrodo, kad apie mane rasote Raudonuoju as tose paciose situacijose: sutikus pazistamus, kai netiketai ko paklausia, eidama pro bernu buri, kai issigastu, kad mane gali apkaltinti ir t.t., o jei kas pasako, kad paraudau, tai is vis nors i zeme sulysk. Bandziau ir nekreipti demesio, ir pati is saves pasijuokti, ir labiau pasitiketi, bet visi sitie metodai mazai gelbejo. Kadangi problema neatsirado per diena, tai ir jai spresti reiketu ilgo darbo su kokiu psichologu.
Geriausi laikai man buvo, kai isijungiau i viena savanoriska organizacija. Eidavau ten kelis kartus i savaite, po paskaitu. Ten buvo daug nauju zmoniu, daug veiklos, daug bendravimo ir ta mano sociofobija buvo gerokai aptirpusi. Dabar, kai auginu dukryte, ir mano veikla apsiriboja namais ir savu rajonu, raudonavimas grizo su kaupu. Kai vel grisiu dirbti, manau, spresiu sia problemele per bendravima. Specialiai eisiu pirma ko nors paklausti, lysiu i akis kitiems, dalyvausiu kokioj papildomoj veikloj O dabar tai net i maxima eidama nerimauju, o jei kokia stresine situacija pasitaikys

Kazin,kai busiu 50-ties,irgi raudonuosiu kiekviename zingsnyje ?