QUOTE(busVakare @ 2007 04 11, 13:16)
...man su tais surugusiais veidais irgi buvo situacija:
Visa tokia issisiepus prisiartinu prie autobuso, vezancio prie lektuvo. Stovejo du salia vienas kito. Ilipau ir klaust nereikejo: "Sitas i Ryga?" Aisku, buvo is fizionomiju. Visi tokie rimti rimti. Suruge, kad sunkiai anksti kelesi.. Taip ir pasijuto, kad saviskiai.
...panaši situacija ir man buvo, pirmą kartą išvykus iš gimtos šalelės
Anglija...stotis...baisu...Autobusų galybė, nežinau prie kurio eiti, į kurį lipti

Prieinu prie pirmo stovėjusio, angliškai (kaip tik moku) paklausiu, kuris mano autobusas, rodau bilietą. Vairuotojas čiumpa mano bagažą, kviečiasi dar vieną pagalbininką (tas stveria mano rankoje esantį dar vieną krepšį) ir abu veda į netoliese stovintį man reikalingą autobusą. To autobuso vairuotojui smulkiai pasakojama, kur aš važiuoju, kad mažai kalbu angliškai, pamojuoja man abu ir nueina savo keliais... Reikia tą situaciją išgyvent pačiam, kad pajust tikrąją euforiją

Sėdėjau sukrėsta ir nebesupratau, ar čia man tuos vyrus bučiuot iš dėkingumo reikėjo, ar vežamas lauktuves atiduoti? Buvau laiminiga, kad viskas taip sklandžiai čia man vyksta. O vairuojantis vyras žvelgė pro veidrodėlį į mane ir šypsojosi, o aš šypsojausi jam

Taip gera ant širdies buvo, kad nuvažiavusi į svečius dar ilgai pasakojau, kokie nepalyginamai skirtingi mūsų vairuotojai ir užsieniečiai...

Skirtingi žmonės apskritai.
Aišku, kiekvienas keistis turime pradėti nuo savęs
Papildyta:
QUOTE(123456 @ 2007 04 11, 13:27)
Aš ir vėl su savo balansu, neturiu Jums laiko, bet kažkada atsigriebsiu. Šaunuolės Jūs
Mes kantriai lauksime tavęs, kiek reikės

Esame kartu ir tai jaučiame