o mes tik ką su zuikiu 2val prasikankinom

nuo gimimo jis miegojo musu kambaryje,bet savo lovyteje. adangi mažiukas nebuvo labai ramus,tai dažniausiai dieną miegodavo šalia manęs,o naktį savo lovytėje,bet užmigdyti man arba tėčiui būtinai reikėdavo ant rankų,o tik paskui perkelt

(patys išsilepinom....) Kai suėjo metukai,pamatėm,kad iš tos kūdikiškos lovytės jis gali iškrist(o ir draugės vaikui tai buvo 2 kartus pavykę...ant galvos....),kadangi aukštesnis už kitus

perkraustėm laikinai į išlankstomą fotelį,bet čia suklydom... iš fotelio išlipt ir ateit į mūsų lovą nebuvo jokių kliūčių

tai jis kiekvieną naktį ir marširuodavo,kol po kokio mėnesio kantrybė mum trūko,sulankstėm fotelį ir pradėjom miegot tryse

dabar neseniai įrengėm vaikui kambarį,nupirkom lovą(kuria jis laabai džiaugėsi) ir nusprendėm migdyt atskirai

bet tai nėra taip lengva... jis dažniausiai pats būna iniciatorius,kad nori eit miegot į savo lovytę

pasiima pagalvę,pasako,kad pats atsikels ir pas mus ateis,nueina į lovą,atsigula,apsikloja,po 2 sekundžių atsikelia,pasiima pagalvę,pasidžiaugia,kad pats atsikėlė ir grįžta pas mus....tai vat šiandien pagaliau rimtai ėmiausi to reikalo,juolab,kad po mėnesio pradės lankyti darželį,o ten nebus,kas užmigdo ar miega šalia... tai verkė baisiausiai,šaukė,kad jis dar ne didelis ir jam nereikia miegot vienam

širdis plyšo,bet stengiaus išlikt rami,paglosčiau nugarytę ir šiaip ne taip užmigo.... dar dabar per miegus pakūkčioja
beje,jis nuo pat kūdikystės įpratęs užmigt įsikibęs į kieno nors (tik ne savo) ausį

tai dar didesnis stresas,kad šiandien ir be ausies teko užmigt... nes bijojau,kad daržely pradės lipt į kitų lovas,kad į ausytę įsikibtų