Na nurimkit moterys.
Jei vyras ne romantikas, ne baliauninkas, bet jus myli - galima rasti alternatyvių šventimo būdų.
Va maniškis švenčių nemėgsta. Bet mėgsta skaniai pavalgyti. Mėgsta pašnekėti jam įdomiomis temomis, ypač, jei jis ten yra labiausiai išmanantis

Myli vaikus, nors tos meilės normaliai (vaikams suprantamai) pademonsturoti jam nelabai išeina. Bet jei vaikas džiaugsmingai šokinėja, tai jam irgi šventė, nors užmušk - pats nesugalvos kaip tą vaiką pradžiuginti arba kartu pasidžiaugti, padūkti.
Aš problemas sprendžiu taip. Pirmiausia - jau senai išgujau viltį, kad jis kada nors organizuos ir/arba dalyvaus popastiškuose pasilinkminimuose, nesvarbu namie ar vakarėliuose. Nu nepatinka tai jam - negi žmogų versi, tipo tu kentėk dantis sukandęs, nes man šventė. Ir nedepresuoju dėl to, ir jam depresijos nevarau. Namų papuošimas yra mano ir vaikų reikalas. Jam duotas toks paprasta darbas - parvežti eglutę. Ir duotas labai aiškiai, griežtai. Per 10 metų įprato, kad taip turi būti
Dabar jau į eglutės paieškas įtraukiams sūnus - žiūrėk, ir šeimynine veikla patapo
Kaukių vaikams ruošimas - jau mano reikalas. Bet prisimatavime tėčio dalyvavimas būtinas. Ir čia jau jokių atsikalbinėjimų. Reklaminių pertraukų tam pilnai užtenka, kad vaiką pagirtum, pamestum iki lubų.
Darboviečių vakarėliuose dalyvauti reikia - galų gale aš iš anksto pašneku su bendradarbiais ir paprastai randu keletą iš jų arba jų antrųjų pusių, kurie domis tais pačiais dalykais,kaip mano vyras. Tai jis tai su vienu, tai su kitu pašneka aktualiom jam temom, nereikia visą vakarą kampe kiurksoti ir abejingai žiūrėti, kaip kiti linksminasi.
Turim šeimos draugus, kur yra trys vaikai. Va ten tai jis mielai važiuoja bet kokias šventes švęsti. Valio - bendra tikra šventė. Vaikams rojus - penkiems tėvų nekontroliuojamiesm vaikams visur rojus

Vyrai gali jiems abiems aktualiais klausimais kalbėtis kokią parą nesustodami. O mes, moteriškės, irgi randam ką aptarti.
O sukurti šventę vaikams nereikia tiek jau daug pastangų. Mes buvom lėlių teatre, davė senelis (lėlė) tokias pirštinytes ir pasakė - pakabinsit ant eglutės ir jose kas naktį po saldainį atsiras tiems, kurie dieną gerą darbą padarys, tokie kalėdiniai burtai. Tai maniškiai dabar tiesiog spusrda,kada tą eglutę pirksim ir pirštines kabinsim. Jiems taip įdomu - ar tikrai ten saldainė atsiras
Ir dar - po beveik mėnesio įkalbinėjimų ir švelnių, ir griežtų iš mūsų namų buvo išvežtas televizorius. Dabar jis garbingai sėdi garaže ir laukia, kol vyras ir sūnus išgis nuo TVpriklausomybės ir televizorius galės vėl grįžti namo. Ir prisipažinsiu - man televizoriaus visai netrūksta, o vyras kažkur per mėnesį prisitaikė.