QUOTE(Raideles @ 2008 01 31, 23:40)
Oi, nežinau ką su tuo lietuvišku papročiu gėdinti reikia daryti.
Žodžiu, su žindymu yra taip, kad vaikui tai nei gėda, nei ką, jam malonu ir svarbu, labai reikalinga.
Kai artimi, o ir mylimi žmonės ima gėdyti, tai vaikui tikrai didelė trauma - nes kyla konfliktas: mylimas žmogus sako, kad negerai yra tai, kas teikia malonumą (o ir neabejotiną naudą vaiko sveikatai).
Tokiose situacijose reiktų aiškiai pasakyti, kad prie vaiko negali būti jokių kalbų apie tai, kad žįsti yra fe, fui ar kaip kitaip. Jei nori - galima atskirai padiskutuoti su mama apie žindymo tokiame amžiuje privalumus ir trūkumus. O vaiko jausmai yra tabu tokioje situacijoje. Mama šioje situacijoje turi būti tvirta ir giežtai ir aiškiai nutraukti gėdytojo kalbas, jei reikia, išeiti iš kambario, pasikalbėti atskirai akis į akį.
Oi, manęs pačios toks pokalbis dar laukia su mano tėvais...
as tai nekreipiu demesio ir stengiuosi nesukelti debatu, nes itariu vaikas ciulpia savo ir jam nusispjauti kas ka sako (bent jau maniske), o jei pradesi diskutuoti - ji suklus ir prades galvoti gal ir teisi ta teta, kodel mamyte nervuojasi

Dabar kiek ja stebiu, jei mamyte pasake kad cia karsta ir neimk, kas nori gali jai duoti ta daikti - ji neims, jei kas ka duoda ji pirma i mane paziuri - ar gerai, nepavojinga - toks pasitikejimas vaiko

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."