Na, pasidalysiu savo patirtim ir aš
Maitinau savo vyresnėlį iki 1,8m. Būčiau gal ir ilgiau, bet laukiausi, jau turėjau tuoj važiuoti gimdyti, taigi, kad nebūtų "bėdų" ir kad nereikėtų maitinti iš krūties abiejų, nutariau baigti tą reikaliuką... Bet kaip??????????
Žinia, kuo didesnis leliukas, tuo sunkiau jį nujunkyti.
Ėjau į darbą, tai per pietų pertrauką nusitraukinėdavau pienuką ir jį...išpildavau, nes neturėjau kur jo šaltai padėti. Kita vertus, turėjau pieno kaip iš gausybės rago
Tik grįždavau iš darbo, net nespėdavau nusirengti palto, iš karto prisisatydavo mano "valgytojas", plodavo per krūtį ir sakydavo "niam niam naim". Ir man, ir namiškiams iš pat pradžių būdavo linksma
Pastojau. Valgymas nesiliovė. Net ir naktimis

Kartais į darbą eidavau "tom pačiom akim". Na, bet nesiskųsdavau. Užtat mažius nesirgo. Na, išskyrus slogą, aišku... Žodžiu, tai kankinomės iki 1,4 m.
Vėliau jau naktimis nebesikeldavo, bet turėjo savo ritualą - išmaudai vakare, ir prašydavo "niam niam niam". Taip užmigdavo, tada perkeldavom į jo lovelę. Ir taip iki 1,8 m. Beje, noriu paminėti įdomią detalę - kai išėjau nėštumo atostogų, jis "susigalvojo", kad visai nieko pieno išprašyti ir einant pietų miegelio

O ką - šilta, gera, jauku, ant mamos rankų... Maitindavau... Bėda ta, kad aš jam negalėdavau pasakyti "ne". O gal kaip tik gerai?
Na, bet kaip minėjau, kai jau "valgytojui" sukako 1,8 m. vieną gražią dieną jis pietų miego (su tėčio pagalba) užmigo pats... Vakare jis irgi liko su tėčiu (aš buvau kitam kambary). Vietoj pienuko išgirdo pasaką. Kitą dieną vėl viską pakartojom. Trečią dieną jau sekėsi geriau. Ir taip jis atsisveikino su pienuku.
Noriu visoms mamoms patarti - maitinkit savo vaikiukus kuo ilgiau. Tai ne tik pienas. Tai ir bendravimas su vaiku.
Beje, dar viena detalė. Kai mano "valgytojas" buvo 6 mėn. aš susirgau plaučių uždegimu. Aukšta temperatūra, ligoninė, leidžiami antibiotikai.... Jis tuomet valgė iš buteliuko mišinėlį. O aš sugebėjau išsaugoti pieną. Kad ir su aukšta temperatūra, nusitraukdavau pieną kelis kartus per dieną ir taip jis "neperdegė". Mat toks stiprus buvo mano noras vaiką maitinti savo pienuku...
Linkėjimai ir sėkmės visoms, ilgai matinančioms