Globos "malonumai"

Iš viso galvoju, kaži kiek atvejų būna identiškų, nu tipo 5 globėjams visiškai buvo viskas tvarkoma vienodai. Tai taip subjektyvu, kad vienas nesusiduria su tom problemom kurios ( tos pačios)kitam tampa neįveikiamos.Vieno rajono VTAT tuos pačius reikalivimus gali skirtingai interpretuoti ne kitam rajone ar mieste.
Papildyta:



Aš irgi dažnai užduodu sau klausimą ką daryčiau jei mane be visų sunkumų susijusių su pačiu vaiku, dar pultų motina ar VTAT Net nežinau. Kartais pagalvoju, jei man kas nutiktų- sunkiai susirgčiau, kas būtų, bet vis kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad Dainiui nereiktų iš mūsų išeiti nebentjį jo sesuo pasiimtų ar jos globėjai.

Mes vaiko nesirinkome, nesikreipėme nei į VTAT dėl vaiko globos, ar įvaikinimo. Paprasčiausiai netikėtai atsirado vaikas, kuriam reikėjo pagalbos, ir mes jam padėjome. Iš pradžių galvojome, kad tai laikina, kuo daugiau laiko praeidavo, tuo labiau įsitikindavome, kad mes vaikui reikalingi. Dabar, kai vaikas pas mus gyvena 3 metus, atrodo kitaip ir būti negali, todėl ir stengiamės.
O dėl to leidimo pasirinkti ar globoti, ar įvaikinti irgi sudėtinga. Ypač tada, kai norima įvaikinti kūdikį. Dažniausiai tokių mažiukų statusas ir dokumentai nebūna sutvarkyti, todėl žmonės rizikuoja ir ima, tikėdamiesi, kad VTAT tikrai jų neapgaus. Deja, visokių pavyzdžių mūsų Lietuvoje yra.

Atradau jūsų diskusiją dėl to kaip skiriami broliukai ar sesės iš vienos šeimos....
Mano atveju net globoti neleido vieno broliuko,privalėjom imti ir sesutę...o kai jų mama dar pagimdė du broliukus paėmėm ir tuos...visi auga šalia vienas kito,žaidžia,pykstasi,džiaugiasi...Nesakau,kad lengva...bet kažkas davė jėgų,kantrybės ir sveikatos...Džiaugiuosi,kad jie kartu...
Dar du vaikai auga pas mane,o vyresni jų broliai pas kitus globėjus.Kai atradome kur jie gyvena,dabar labai bendraujam.Stengiuosi vaikam įskiepyti,kad brangintŲ vienas kitą...Nes man baisu buvo kai papasakojo viena mergaitė,kad eidama gatve vis galvodavo gal sutiksiu savo sesę...ir sutiko eidama su savo globėjais.urmo bazėje...užkalbino....nes toji buvo labai panaši ir labai senai matyta...jos buvo sesės...Juk mes nežinome kas dedasi vaikų širdelėse ir kaip jie viską pergyvena,o galime tik padėti arba ne.....

1. Va šito argumento tai nesuprantu. Tai labai dažnai girdima iš VTAT. Taip aš neturiu laiko, ir nelaikau savęs tokia, kuri pasišokinėdama iš džiaugsmo vietoj savo laisvalaikio varinėtų po poliklinikas, seniūnijas, rinktų kitus dokumentus, kuri eitų į teismus pasididžiuodama, kad daro tai dėl savo vaiko. Gal esu bloga globėja. Man absurdiškai skamba, kai pasakoma juk darot dėl savo vaiko, na ir kas, o gal aš dėl to savo vaiko tuo metu galėčiau kur į iškylą išvažiuoti su juo.
2. Ne neįsivaikinčiau. Mano sprendimas brandus, ir nežadu vaiko atsisakyti nors ir globoju. Tai mano vaikas ir taškas. įvaikinimas nieko nepakeistų, o trečiam dokumentų tvarkymo etapui neturiu nei laiko, nei noro. (rinkau laikinai globai, dabar nuolatiniai vėl viskas iš naujo, įvaikinimui - . Jau noriu ramybės. Gana. Aš neesu kažkokia didvyrė,esu paprasta moteris.

Man tai išvis keista, kai pradeda kalbėti tavo vaikas, ar ne tavo. Vieniems baisu, kai globėjas paaiškina, kad tai ne jos vaikas, kitam - kai globėjas sako, kad tai jos vaikas. Aš žinau, kad tas vaikas yra mano, aš ji užauginau, aš ji išmokiau vaikščioti ir kalbėti, jis kitos mamos neturi ir nepažįsta. Bet kai teismo posėdyje kalbėdama apie vaiką nesąmoningai pasakiau "mano vaikas", tai kilo baisus ažiotažas - nes kaip aš galiu sau leisti taip kalbėti, būdama tik globėja, kaip aš savinuosi vaiką ir t.t. Vat ir suprask, kaip čia geriau. Tikriausiai dar globėjas kiekvienu atveju turi sugebėti įvertinti situacija su kuo ir kaip kalbėti. O be to, tas pasakymas "darai dėl savo vaiko" atrodo visiškai juokingas, kai susidūri su problemomis. Aš pvz. tai darau dėl vaiko, būtent dėl to vaiko, kuris gyvena pas mus. Bet ne kartą pagalvodavau, ar turiu teisę sakyti, kad tai mano vaikas. Myliu tą vaiką labiau už viską ir nemanau, kad mylėčiau jį labiau, jei būčiau pati jį pagimdžiusi, bet kai kažkas pradeda moralizuoti ir aiškinti tavo teises, greitai nusileidi ant žemės.
Dėl įvaikinimo taip pat neižinau. Visada galvojau, kad noriu įvaikinti, kad vaikas būtų pilnavertis šeimos narys. Bet po tokių sudėtingų procesų, nebežinau, ar užtektų tam jėgų. Jeigu reikėtų vėl tą patį pragarą praeiti - nežinau, nežinau....

pasirasau po kiekvienu zodziu

Nepažįstu žmogaus, kuris tai darytų su malonumu ir turėtų tam daug laiko. Ir iškylos, laisvalaikis ar pasididžiavimas čia ne prie ko.

Galiu suprasti sprendimą neįvaikinti nes globėja įsitikinusi, kad vaikui taip geriau. Bet niekada nesutiksiu su argumentu dėl laiko trūkumo. Tiesiog su problema, kai trūksta laiko sutvarkyti vieniems ar kitiems dokumentams [nebūtinai įvaikinimui, turiu omeny problemą apskritai] kažkodėl susiduriu nuolat. Ir su labai žiauriomis pasekmėmis.

Čia gal off-topic, bet visai neseniai susidūriau su situacija, kai žmogus nusipirko sklypą ir nerado laiko [ot nepakeičiamas argumentas] kelis metus užregistruoti nuosavybės. Jo argumentas - taigi reikėjo dirbti tame sklype, negi čia yra laiko važinėti po visokias įstaigas...

Tad labai nuoširdžiai palinkėčiau jei neįvaikinate, tai tik todėl, kad tuo tikite ir to nedarytumėte, net jei įvaikinimas būtų toks paprastas kaip naujagimio užregistravimas.

P.s. Visai nenorėjau šį kartą užvesti diskusijos savo - ne savo vaikas.

Gal kas turit kokių minčių dėl tos PRIDE programos į gyvendinimo, apie ją rašo įvaikinimo.lt .
Na nežiau, bet visdelto namau kad daug šeimų atsisakys dėl tokių ilgų mokymų. Suprantu, kad vaiką juk reiks auginti, bet ką daryti jei sakykim nėra galimybės taip daug išeiti iš darbo. Nejaugi orentuojamasi į bedarbius, kaimo žmones. Juk keičiasi gyvenimo tempas, tos šeimos kurios turi namus(o jų reikia globojant, juk tuos namus reikia užsidirbti) , pajamas normalias, ta prasme ima ne dėl pašalpos, tai ir užimti dirba. Juk nėra taip kad šeima turi ir pajamas, ir plotą reikalingą, ir kaip ir laiko atžvigiu turėtų būti bedarbiai, nes paskaičiavau, kad per 4 mėn. 100 akademinių valandų, tai kiek iš darbo reiks atsiprašyti .
Aš dabar kam pasiūlau, na paglobokit, sako mielai, bet kursų neisiu, neišleidžia iš darbo tiek , o kur dar savi reikalai.
Beje iš patirties galiu pasakyti, kad na praeinam tuos kursus, gerai, bet dar nežinom visų problemų, paskui kai globojam , va tada nėra pas ką pasikonsultuoti, gal sumažinti mokymus, o paskui kad būtų koks specialistas, kad galėtų padėti. Aš manau, kad paskui labiau reikia.
Gal aš klaidingai manau.
Sutinku, kad nieko nėra neįmanoma, bet kaip čia kas sakė, kad nerasti tipo laiko dėl savo vaiko kaip ir netinka čia , nes juk eidami kursus globėjai dar neturės to savo vaiko.

Žiūriu pozityviai ir atsargiai. Pirmiausia dėl atsargumo. Kiek suprantu kartu tai bus ir įtėvių vertinimo programa. O su vertinimu būna visaip. Kiek skaičiau kritikos apie SOTAS kursus ir vertinimą, tai susidarė įspūdis, kad iš gražios idėjos nelabai kas išėjo. Tad pritarčiau ir palinkėčiau sėkmės, o ar gerai pavyks - matysis.
Nemanau, kad jie organizuos darbo laiku. Kursai, kuriuos lankiau būdavo vakarais.

O dėl laiko... Nežinau, man asmeniškai vaikas reikalauja daug daugiau laiko nei tie dvejiįvaikinimo kursai, kuriuos lankiau. Tai jau tikrai. Mano jau būsima mokyklinukė. Būreliai, kuriuos lanko reikalauja nerealiai daug laiko. Nuveži, stypsai valandą ar dvi už durų (kaip tyčia net parduotuvių ten nėra, o jei ir būtų - kas iš to, mane mokslai ir darbai spaudžia) ir važiuoji atgal. O dar dukra ir į baseiną labai prašosi. Tad nuo rudens padvigubės. Jau nekalbant apie visokius vizitus pas gydytojus darbo laiku (viso to užtenka nežiūrint to, kad vaikas ganėtinai sveikas), nuvedimą į darželį/mokyklą ir parvedimą (prailginta grupė mūsų mokykloje baigsis 17 val. Faktas kaip blynas, kad laikas nuo laiko teks atsiprašinėti iš darbo, kad spėtum paimti vaiką iš mokyklos.

Nežiūrint to, kad esame juodai užsiėmę, randi laiko vaikui ir net sau retkarčiais kažką lankyti. Gal yra kiek kitaip mažesniuose miestuose, bet su panašaus amžiaus vaikais visos mano draugės Vilniuje taip "aria".

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tie įvaikinimo kursai, kuriuos lankiau važinėjimo ir laiko sąnaudų požiūriu palyginus su dukros būreliais ir kitais jos lakstymais buvo tiesiog malonumas ir tikrai suvalgė mažiau laiko.

P.s. O kad po vaiko paėmimo gali būti reikalingos asmeninės konsultacijos, tai visiškai pritariu.

UTE rasei, "kiek skaičiau kritikos apie SOTAS kursus ir vertinimą, tai susidarė įspūdis, kad iš gražios idėjos nelabai kas išėjo". Labai noreciaus suzinoti, kur skaitete apie SOTAS kursus? Nes as lankiau juos pati pries ivaikinima.

Nors aš ir ne Utė, bet atsakysiu
Apie SOTAS kursus (ypač apie ten dėsčiusį psichologą) vienu metu labai diskutavome Įvaikinimo tarnybos forume. Temos pavadinimo dabar jau nebeatgaminsiu.

Taip, psichologa (vyra) labai gerai prisimenu. As del jo poelgio net ejau i Ivaikinimo tarnyba. Jis isties lazda perlenkdavo pokalbio metu.