QUOTE(DaliaG @ 2007 04 18, 17:22)
Gerbiu ir vieną, ir kitą nuomonę, tačiau pritariu tai, kuri sako, kad reikėtų bent pusmetį kartu prieš vestuves pagyventi
Mes su vyru padraugavę metus, prieš vestuves gyvenome kartu lygiai du metus, už poros mėnesių švęsime jau 5-ąsias vestuvių metines.
Mano nuomone, tai, kad pagyvenome kartu, yra gerai. Nes santuoka nėra toks jau visai paparastas žingsnis, o dažnai žmonės, negyvenę kartu, atėję iš skirtingų šeimų, su skirtingais charakteriais, pripratimais, nusistatymais ir supratimais apie šeimą tikrai nebegali gyventi kartu, jei nemoka nusileisti, prisitaikyti. Draugauti galima ir dešimt metų, bet niekada nesužinosi, ar taip jau gerai ir nuostabiai sutarsi su savo meile, kai nuo ryto iki vakaro matysite vienas kitą - ir geros, ir blogos nuotaikos, neišsimeigojusį, liūdną, pavargusį ar sergantį....
Sėkmės
Bėda ta, kad nuomomė, jog būtina pagyventi kartu prieš vestuves, darosi visuotinai priimtina (kaip buvo rašyta- ir mama, ir senelė, ir prosenelė tam pritaria), tačiau niekas nesidomi, kaip tas "pagyvenimas" veikia būsimą šeimą. Kaip besistengtume tai paneigti, vis dėlto, tai yra
bandymas(nesiryžtama kurti šeimą, prieš tai nepabandžius ją pavaidinti). O bet koks bandymas rodo nepasitikėjimą bandomuoju. Na, ir nemanau, kad kam nors smagu jaustis triušiu. Juk net šiuolaikinė kosmetika kaip privalumą nurodo, kad nebuvo bandyta su gyvūnais

( ko aš ne visai suprantu- tipo, geriau išbandyt ant žmonių).
Jeigu pagyvenimas kartu pusę metų, 2, 5, ar net, kaip kažkas rašė, 8 metus garantuotų sėkmingą santuoką, tai nebūtų skyrybų po penkerių ar dvidešimties santuokos metų. Kokia prasmė bandyti, jei bandymas nieko nekeičia?

Manau, gyvenimas per trumpas, kad tiek metų negyventume, o tik bandytume gyventi.
Ir, nepykit, bet niekaip nesuprantu iškilmingų vestuvių po tokio pagyvenimo. Žmogaus gyvenime, anot Žarskaus, yra trys esminiai virsmai: gimimas, vestuvės ir mirtis, nesuvokiu, kaip tokius dalykus galima pabandyti, o paskui, nuomonei pasikeitus, grįžti į ankstesnę būseną
Galiu patikėti tais žmonėmis, kurie sako, kad mums iškilmės ir liudininkai nereikalingi, mums svarbiausia, ką mes jaučiame vienas kitam. Bet niekaip negaliu įsijausti į mąstymą tų, kurie pagyvenę, pabuvę
a la šeima nors ir pusę metų, mėgina grįžti į šeimos kūrimo stadiją, velkasi baltą suknelę, kviečia svečius ir vaidina vestuves. Nors nušaukit

, nesuvokiu tokių "vestuvių" prasmės.