kai kurios išsiskyrusios turi šiek tiek jau paaugusius vaikus

(leliukus irgi), todel ta nuomonė ir yra kitokia. Visų pirma todėl, kad jau atsiveria platesnis vaizdas kaip, kas ir kodėl atrodo be tėvo. Jau matai tas problemas, kurios iškyla augant be tėvo. Pvz, aš auginu tris bernus, du jau yra tokie, kuriems žiauriai reikia tėvo autoriteto, ir nors tu ką, bet neužtenka savaitgaliais matyt tėvą. Kasdienis dalykas, tarkim pamokas ruošt. Mamos galima ir neklausyt(ji juk gera). Tėvui taip nepasakysi

Ir taip toliau ir panašiai. Su dukra lygiai taip pat. mano dukrai tuoj penki metai. jai laaabai reikia tėvo. ir dar kartą pasikartosiu, jie kažkaip "pamiršo", kad tėtis juos mušdavo santuokoj gyvendamas, žemino ir panašiai. Vaikai myli vis tiek, jiems reikia, jie pasiilgsta. vaikai dažnai man sako, kad aš jiems gera. Bet.....tėtis irig geras. Dalinai todėl, kad jo nėra. Lengva mylėt iš tolo. tėtis nepavargęs, turiu daug daugiau pinigų visko nupirkti gali.... bet čia ne apie tai
Mano ketvirtas vaikiukas nežino, kas yra tėtis. Kai paaugs, parašysiu, koks skirtumas tarp tų, kurie neteko, ir tarp to, kuris neturėjo visai

po penkių metų.
Nieko aš nenoriu mokyt nei moralizuot, bet labai dažnai mes matom situaciją šiandien, dabar.O gyvenimas ilgas. ir problemų auginant be tėvo aibės.