Ar esat su vaiku gulėję ligoninėj?

O AS ESU SU VYRESNELIU GULEJUSI SANTARISKIU KLINIKUOSE,JAM BUVO ATLIKTA SIRDELES OPERACIJA,PUIKUS KOLEKTYVAS TEN DIRBA .O SU DUKRELE IR ABIEM SUNELIAIS NESENIAI GULEJOME SANTARISKIU ZARNYNO INFEKCIJU SKYRIUJE,GYDYTOJA J.BATAKIENE SESELES *B*KORPUSE NUOSTABIOS.LINKIM BUTI SVEIKIEM IR NESIRGTI

Su mažuoju esu gulėjusi Santariškių traumatologiniame ir Antakalnio vaikų ligų skyriuje. Jau apie Santariškes net baisu prisiminti. Gydytojų arogancijai tiesiog ribų nebuvo, nebandyk net ką nors paklausti. Visa laimė, kad bent jau sesutės buvo žmoniškos, patardavo ir paaiškindavo situaciją. Dar, negana nudegimo, pasigavo vargšelis rotavirusą. Viskas buvo taip baisu, kad nesinori net galvoti apie tai.
Apie Antakalnio ligoninę tik gerus žodžius galiu sakyti. Atvažiavom naktį su greitąja po traukulių su labai aukšta temperatūra. Tai iki ryto sesutės sekė mažiuko būklę. Po to vaikis buvo buvo nuodugniai ištirtas. Personalas rūpinosi nuoširdžiai ir profesionaliai.

prieš šventes gulėjome Kauno II ligoninėj, infekcinėj. sūneliui laringitas buvo. Prisiminimai gana ne kokie, skurdi mūsų sveikatos apsauga - termometrą reikia turėti savo ( nes jie turi gal tik vieną), inhaliatoriai tokie seni, kad iš jų varva vaistai, kandiklių niekas nekeičia, duoda tuos pačius nugriaužtus, kaip tokį įkišti mažam leliukui apie jokius vaistus nėra net kalbos, vaistus nuo slogos duoda "iš bėdnumo". taip pasakė gydytoja...

Tokiu metų laiku kaip pavasaris ne vieną mažylį pakerta ligos ir kartais ne savo noru tenka pagyventi ligoninėje...Ne išimtis ir mes...

Įsisuko į Gustuko žarnyną kažkoks virusiukas ir patekome mes į 2 klinikinę ligoninę...Mums viskas sekėsi kuo puikiausiai, su mumis elgėsi nuostabiai, o visa istorijos esmė slypi kiek kitur...

Naktį į mūsų palatą atvežė naujokų". Nelabai man miegančiai rūpėjo kas ten, bet truputį liūna pasidarė kad nebebūsim vieni...

Ryte prabundu ir matau: 2 čigonėlės - anūkė ir močiutė....(pagalvojau, kad mane Dievas baudžia už tai kad aš jų taip nemėgstu...). Viskas vyko taip, kaip ir labiausiai bijojau...Pabudusi čigonė sako man: "Namie dar 5 maži vaikai, šitą mergaitę motina man auginti paliko, kaip ir dar 2 savo vaikus, dar pati savo turiu 3 mokyklinius, tai negaliu čia būti - lekiu namo. Prižiūrėk Mariją..." O ne ...pagalvojau...Nu bet ką padarysi, jei taip moterytei susiklostė, juk nepasakysi, kad "ne, nieko nežinau...". Užmigdė ji mergaitę ir išlėkė tekina....

Vaikas pabudo...apsižvalgė ir kad puolė į ašaras...tiesiog isterinis verkimas...Maniškis tuo metu giliai miegojo, todėl paėmiau mažylė ant rankų. (beje, Marijai 1,5 metukų). Truputį panešiojau, pakalbinau, rodos aprimo. Neilgai trukus ir manasis kleckas atsibudo. Aišku, jo susižavėjimui palatos drauge ribų nebuvo, tik gaila, kad Marija buvo rami tik ant rankų ir nelabai norėjo su kuo nors bendrauti....

Staiga už durų išdygo seselė: "Netampyk jos čia ant tų rankų, niekas su ja čia nesicackins...." Nežinau, ar taip ji elgėsi, dėl to, kad mergaitė buvo čigoniukė, ar su visais vaikais, paliktais mamų jie šitaip elgiasi...Paklusau seselės įsakymui ir padėjau vaiką į lovytę...

Iki pietų mergaitė apsiprato, jau žaidė su mano Gustu, abu krykštavo laimingi kol pavargo...Abu paguldžiau į lovas ir ėmiau supti....kelios minutės ir palatoje tyla...oh...galiu atsipūsti (pagalvojau, kad sunku mamos auginančioms pametinukus )...

Deja, (mano nelaimei), koridoriuj pradėjo dundėti pietų vežimėlis...Vėl į palatą įpuola seselė ir sako: "reiks pakelti čigoniukę, kad pavalgytų, o tai atšals paskui". Nu šakės pagalvojau...vaikas tik užmigo, o ji čia puola žadinti...nenumirs iš bado gi...o ir aš turėjau visokių jogurtų savo mažajam tai galvoju ir jai duosiu jei reikės ir norės...nors tuo pat metu tikrai galvoje pinėsi daug minčių - mergaitė didesnė amžiumi, gal jai tikrai reikia pavalgyti, šitiek verkė, paskui gal bus blogai jei vaistus "ant tuščio skrandžio" gerti reikės, Na štai ir sesutė jau sukiojasi apie Marijos lovytę. Ji tik paėmė ją ir sako ateik pavalgysim...O čia žiauriausia bus....tuo metu mūsų lankyti buvo atėjęs vyras. Seselė suspaudė Marijos rankas prie šonų, ir davai vaikui tą košę ar sriubą, ne esmė, kišti per prievartą...Vaikas žiaugčioja, vemia vos ne, rėkia, o seselė nepasiduoda: "Ko čia žiaugčioji, valgyk, niekur nedingsi, tuoj į šikną gausi..." O Dieve...Sėdėjom su vyrų abu lyg vaiduoklį pamatę, ištįsusiais veidais...o ta mergaitė vis tik nieko nevalgė....o kas ir norėtų pakeltas iš miego eiti skrandį prikimšti iš karto...Tik pasodino ją vėl rėkiančią į lovytę ir išėjo su visom savo sriubom....

Baisu...dabar žinau tik viena - NIEKADA NEPALIKSIU SAVO VAIKO LIGONINĖJE VIENO!!! Aišku, niekada nesakyk niekada, bet pamačiusi šitokį vaizdą, turbūt išeičiau ir neapmokamų atostogų kiek reikėtų, kad tik mano Gustui tokia istorija neįvyktų...

Visada yra iseitis... Kiek teko guleti ligoninese, uztenka duoti 20 litu seselei ir as jau atskiroj palatoj. Jei mano akyse, kad ir koridoriuje tampydavo ar kitaip mano poziuriu neteisingai elgdavosi su vaikais pasakydavau savo labai aiskia nuomone siuo klausimu ir pasiulydavau nueiti pas skyriaus vedeja-padeda zinok

Neturiu žodžių

Čia turiu galvoje padėtį be išeities sesučių atžvilgiu. Man smagu buvo gyventi su ta mergaite, bet žiūrint iš sesučių pusės jos ir negali kitaip elgtis, turi tą vaiką pamaitinti...

O kalbant apie pinigus mano nuomonė labai griežta...visi kamšo kamšo, o paskui atsiprašant net į šikną vaistų suleisti be pinigų gerai negali...gauna gi jie algas tai tegu ir dirba kaip priklauso!! Ne tam Hipokrato priesaiką davė, kad vėliau pinigus iš klientų imtų!!!

na zinoma... O man tsakant svarbiau mano ir mano vaiko gerove ir patogumas o ne labai griezti principai... Na bet kiekvienam savo O apie algas...Na jau sesuciu algos, su tokia alga ne tik Hipokrato priesaika bet ir savo varda pamirst galima

As pati tai dar ne karto nenusivyliau aptarnavimu ligoninese..ir sikart taip pat labai graziai ir maloniai su manimi elgesi...manau, jei pats graziai ir siltai su zmonemis bendrauji tai ir kiti taip pat tau tuo paciu atsako...manau, vertetu moketi nebent tokiu atveju jei kaip ta cigonele sumastai vaika palikti likimo valiai...bet irgi negali buti garantuotas, vargu ar 1.5 metuku vaikas pasakys kaip su juo buvo elgiamasi...

tai koks cia gerai nesuprantu? Bendroj palatoj su be prieziuros paliktu vaiku, kuriam tavo akyse iki vemimo kemsa maista? Tai as ir bendrauju graziai ir silta, dar niekas nesiskunde, patikek

Mes patys pripratinom, sesutes prie šito gerumo gauti ką nors už padarytą darbą.
Aš tai prieš tokius davimus.

Ką daryti tiems kurie neturi net 10 lt. į kišenę įdėti.

Esu ir aš kelis kartus davus. Bet davaiu jau už padarytą darbą, o ne tai kad gerai darytų. (pvz.: kai pagimdžiau daviau akušerei pinigėlių, nes mačiau kaip ji visas jėgas atidavė ir man padėjo. Nemanau jei būčiau davus prieš gimdymą ji butų elgusis kitaip. ) Čia gal tokia kaip ir pamoka jom. Gerai padarysi savo darbą ir atlygį gausi. Ne visada reikia tikėtis kyšio iš anksto.

O aš galiu pasisakyti, kad viskas priklauso nuo žmogaus: vienas ir pinigų gavęs atmestinai dirba, o kitas už dyka daugiau negu tik Hipokrato priesaika padaro. Teko pabuvot ligoninėse, pamatyt visko.... Nu bet kartais taip nusvyra rankos.... Va pagimdžiau, pervežė mane į atskirą palatą, o vyrui liepė kuo skubiau nubėgt į kavinę ir atvežt normalaus maitinančiai mamai tinkamo maisto, nes patys pietūs, iki vakarienės dar yra laiko. Tas strimgalviais išlėkė ieškot ko lieptas ir pamiršo palikt man net centų. Guliu paslika, po gimdymo gal valanda tepraėjus, dukrytė šalia. O taip į toletą noriu.... keltis uždrausta dar kokias 3 val. Ateina seselė. Sakau į toletą noriu. "tai eik jei nori, kas tave laiko?" sakau negalima. "O tai aš čia prie ko?" Sakau gal basoną galima? Akivaizdžiai padėjo ant kitos lovos ir pasakė "Tai atsikelk ir pasiimk. Čia ne mano darbas". Sakau dar negalima, neleido daktarė. "Tada kentėk". Ir išėjo. Aiškiai pinigų prašėsi. O aš vos neverkiu. Žinau, kad neturiu nei cento, ir skaičiuoju sekundes, kad vyras kuo greičiau sugrįžtų.... Paskiau, jau gerokai vakare, įkiša snapą ta pati boba ir sako paplonintu balsu: "o kas ten pas jus girdėjau patologiniam skyriuj dirba? pažįstamų turit?" Graudžiai šleikštu pasidarė..... sakau "aij, nieko". Tegu džiaugias, kad esu ne iš tų, kurios akis drasko. O tokiai reikėjo. Ir ne tik akis.....

Tai va. Tokia tad gyvenimiška patirtis. O vaikai - ką tie vaikai, kurie dar tik sava kalba čiulba....graudu.