atvaziuoju as i ligonine su savo lelkom, o jie sako nera vietu reiks vaziuot i antakalni.As sakau negaliu gi su dvynukais po visa miesta duotis ir dar plius lauke ziauriai salta.Tai jie sako mes viska sutvarkysim iskviesim jums masina ir jus nuves.Sedziu koridoriuj laukiu.Ateina po pusvalandzio ir sako guldysim cia, tai klausiu jau nebesiusit i antakalni, sako nera kam paskambinti ir susitart
Nu gerai pagulde paeme kraujuka ir sedziu viena palatoj su dviem leliukais ir laukiu kada bus tyrimai, dar pastoviai abu kosti su dusuliais, vemia, bet niekas neateina pasiziureti.
Prabuvom visa nakti ligoninej, prakosejom kaip sakant.Apie 10 ateina sesele, sako aprenkit leliukus eisim pas lor, ten per lauka reikia eiti.Nu aprengiu as leliukus savo pasiimu abu i rankas ir einu(sesi men.buvo leliams), kad nors sesele paklaustu, gal jum padet ar ka, bet jo ejo salia ir atidarinejo duris.
Veliau ateina gydytoja ir klausia, tai kaip jus gyvenat, klausiu kas jiems yra, o ji man, tai ka jus nezinot,taigi kokliusas.Tas kokliusas spec. vaistais negydomas, jis gydomas palaipsniui, tai kadangi mes jau buvom isgere antibiotiku doze namie, jie mums negalejo skirti jokio gydymo.Ir kadangi buvo penktadienis, tai prasau kad isleistu namo, visvien nei jokiu vaistu gaudavom, nei garais kvepuodavom.Bet gydytoja sako pabusit pora dienu ir paleisim.
Nieko panasaus galvoju, atvaziavo vakare vyras, parasiau prasyma, kad pasiimu vaikus ir isvaziavau.Tai zinokit beveik visas seseliu kolektyvas subeges per langa ziurejo, kas cia per dura mama vaikus taip ziauriai kosincius issiveza. Valytoja ibego palatos tvarkyt mums dar nespejus iseit ir ta dar pora zodeliu nuo saves pridejo, kokia as neatsakinga.
vienu zodziu, namie as isgydziau savo vaikus be jokiu vaistu ar daktaru. Garavimai,kompresai ir mano vaikuciai patenkinti ir sveiki













