Didžiausia šunybė, kurią iškrėtė vaikai

Kad cia man atrodo labai skirtingi dalykai tikrai muziejuje kur eksponatai lengvai pasiekiami, greit duztantys ar kitaip sugadinami, neatsargiems vaikams ne vieta juk zala gali buti padaryta ne tik muziejuj, bet ir vaikui. Reik mamai galvot kur vedasi vaika, kad nereiktu suristomis rankomis vedziotis

Galėčiau nepridėt, na, bet kadangi kreiptasi į mane asmeniškai, tai dar atsiprašau, pakartosiu.
Vienuolikos mėnesių kūdikiui muziejuje užtikrintai ne vieta, pagal optimistines prognozes galbūt ten galėtų atsidurti trejų metų vaikas, ir vistik man atrodo, kad geriausia ten pradėti vedžiotis penkiamečius ir vyresnius - su jais jau galima sutarti dėl eksponatų nelietimo, rimties ir t. t. ir pan.

na, dar vienas nepaminetas dalykas - ka vaikui veikti muziejuj? juk jam greiciausiai neidomu... o tuose muziejuose, kur yra vaikams skirtos ekspozicijos - paprastai eksponatus galima liesti, ciupineti ir kitaip tyrineti

kazkaip labai jau i lankas cia viskas nuejo..namu aplinka ne muziejus ir savaime aisku kad vaikas eis ir viska ciupines,trauks tems ir t.t. ir be to kas cia per palyginimas 11 menesiu kudikiui mamos rupestis visikai naturalus nes cia yra mociutes namai kur vaikas buna labai daznai.ir manau jai mociute nori matyti anukele turetu tai vazai surasti kita vieta bent laikinai-vien del anukes sveikatos mes suauge turim rupintis vaikais o ne juos risti ar dar koki biesa daryti kad jie nieko neciupinetu.tokie kurie nieko netyrineja,o tik sedi kampe patupdyti ir isauga atsiprasau uz zodi bet dundukai isizioja...
viena nusnekejo o visos puolet teisintis ...

šis dalykas esminis, kad vaikui bus neįdomu, na, neparašiau, nes ir taip gera tema dėl visų šių aiškinimųsi genda
tai kadangi jau sugadinau galutinai, tai įdomu, Lietuvoj yra muziejų su ekspozicijomis mažiukams? Kažkaip nesusidūriau, gal jei kas tokių žinot, galit parašyti į AŽ man? Būčiau dėkinga...

yra-mociutes namai ten ir puodai ir bliudai ir batai kitokie nei namie ir vaikui tyrineti taip smagu geriau nei namie

į dešimtuką
bet kaip kankinuosi, vakar beskaitydama buvau sugalvojus kažkokią labai gerą savo iškrėstą šunybę, nes aš tai jų beveik nekrėsdavau, kaip tie kur dundukais išauga, ir niekaip negaliu prisimint, kokią - ir vakar atmintį krėčiau, ir šiandien - nors nusišauk, o galvojau, visi pasijuoksim...
parašykit geriau kas savo vaikų šunybių, staiga susidomėjau, ragnez, o Tavieji yra ką nors prikrėtę?

matavau rubus jam parduotuvei,kol nuo pakabos paemiau kito dydzio megstuka,vaikas dingo.pasislepe rupuziokas cia pat po paltais ir juokesi atsisedes.o mane beieskant isterija istikus buvo ir jau blioviau.islindo kai pamate kad verkiu jau

yra "isravejas" mano vazonus..i namus privilkes sraigiu ir varliu.. vaikas iskalbti skalbinius norejo,pripyle ,milteliu pilna skalbenke ir ikiso katina aciu die neijunge.. ir dar daug daug visokio "gerio"

mes kažkada maži vaikai būdami, su draugėmis prisirinkom kieme šiužų, na tokių nedidukų gličių padarėlių. "auginsim" kai pradėjom skirstytis namo, nėra jau kam tuos šliužus namo neštis. tai nuėjom pas vieną, kuri pati pirmoji buvo namo išsprukusi, paskambinam į duris, atidarė jos mama, sako prausiasi dukrytė vonioje. o mes jai tai mamai tuos šliužus iškilmingai įteikiam, sakom: Raselė augins juos Raselės mama kategoriškai tokios garbės ginasi, sako neaugins ji, tikrai. o mes: augins, augins, teta, tikrai nepriėmė tada Raselės mama potencialių įnamių, o gaila...teko šliužams atgal pievutėn keliaut

buvau kokiu 5metuku turbut... pas mus kieme prie tvoros augo didziulis slyvuku medis ir po juo budavo backa,tai mes ant tos backos sededavom ir i pravaziuojances tetules su bidonais slyvukus zalius metydavom ir kaip nagu niekas mums "nenukapojo"tai dar dabar nezinau...

su geriausiu draugu buvom pabege iki dirbtuviu,kolukio laikais juk ten kombainu visokiu pilna ir t.t. tai va ilidom i garza ir viena toki monstra uzsikurem..gerai kad dedule mus pamate spejo isokti i vaziuojanti ta kombaina ji uzgesinti ir mus gerai uisbarti... o tai butume jauciu prisivazineja kaip reikalas...

nukarpiau katei usus kokiu 4 metuku-juk kate ne berniukas kaip inai dabar su usais bus

cheminiu lupdaziu "pasidaziau" akis lupas ir skruostus..savaite buvau raudona

i mamos makaronus pripyliau bronzos,ot mama kai pamate...

vaidinau peleme ir ryzius sumaisiau su perlinem kruopom,ir ne seip sau o po kokius 5kg. abu pokai buvo...

i miltus prinesiau peliuku is lauko nes juk jie alkani ir rudeni susals teko ismesti maisus miltu nes jie ten gerai isisuko kol kas pastebejo...

ir finale tevas dare vyneli stiklinese milzinoskode kolbose,keli simtai litru vienoi,stovejo jos kambary i kuri niekas neidavo praktiskai..prisidrbau kazka sesei ir ta pasiutus mane uzsivaike,as i ta kambari nuo jos begti ir viskas baigesi tuom kad mes supylem tas abi kolbas su tuo vyneliu plauke visas pirmas aukstas,visi kilimai..o jau kvapelis namie buvo
aciu die tevas juokesi labai ir i kaili negavau,nors ir nusipelnius buvau...

buabu nepiltybiskas bet kaip pagalvoju baisus vaikas

Na, va, prisiminiau galų gale savo "šunybę" tikrąja to žodžio prasme. Pas mane šešiametę atėjo draugė bendraamžė iš gretimos gatvės, su šunim dideliu, buvo žiema, ir mama mano liepė šuns į namus nesivest, tai mes jį laiptinėj laikėm, o paskui juokais įsiviliojau į butą, ir sakau draugei:
- O davai pajuokaukim, - ir ėmiau ir užtrenkiau šunį namuose, tipo "cha cha", ką gi jis ten darys.
Ne esmė, kad buvau nepaėmus rakto, kad abi buvom be striukių, su tapkutėm, o lauke sniego iki kelių - tai lėkėm pas draugę per pusnis į gretimą gatvę ir laukėm mano mamos pareinant, kuri parėjo ir ... namie sutiko nekviestą svetelį Kuris jau šiaip nebepamenu, ar tik plaukų primėtė, ar ir dar kokių "dovanų" paliko.

Šiaip baisokoka, koks "geras" vaikas buvau, jei tai didžiausia šunybė - ech, nei sienas terliojau, nei indus daužiau, o ko rimtesnio išvis nebuvo Viliuosi, mano duktė man padarys biški įdomesnių dalykų, vilčių tas fotoaparato nuskandinimas unitaze teikia

Apie muziejų Važinėjomės mes po apylinkes ir pilaitė pakeliui pasitaikė. Man tai gi reikia būtinai užeit. O mūsų mažam pipiriukui, tada dar gal kokių 1,5 pats kaifas - ten tiek daug laipiot laiptais reikėjo, kaip jam tai čiut ne keturiom. Jokių ten neliečiamų eksponatų nebuvo, bet ir vaikas šiaip jau arti mūsų linkęs laikytis. Užlekavom į patį aukščiausią aukštą, mažas pats pirmas ir bėgute vidun ir tiesiai į vienintelę visoje pilyje buvusią virve užtvertą zoną. Sureagavo judesio davikliai, o jau kad užkaukė Mažas gal per sekundę 10metrų įveikė ir mano rankose atsidūrė, net sureaguot nespėjau