QUOTE(Kresida @ 2007 04 30, 21:30)
Aš va iš Vilniaus, bet irgi nežinau kur nueiti 
Visur tik aštuoniolikmetės, o visai norėtųsi pasilinksminti 
O šokiuse milijoną metų nebuvau Ot reiktų suorganizuoti...
Visur tik aštuoniolikmetės, o visai norėtųsi pasilinksminti O šokiuse milijoną metų nebuvau Ot reiktų suorganizuoti...Brangute, zinai ka, as kauniete, bet zinau kur Vilniuje galima nueiti
Pabandyk i Absento fejas ar Latino ir net negalvok, kad Tau reikia eiti i kazkokius senuku sokius 
As ten kartais lankausi ir man labai patinka, gal ir Tau patiks, o gal net kadanors ten kartu nueisim 
[quote=Anandita,2007 04 30, 21:35]
Nieko, užsigrūdini per tokius dalykus
ir aš milijoną kartų nudegiau per atvirumą, bet iš to pasimokiau, kad geriau daug ką nutylėti, ir savo paslaptis sakyti tik pačiai sau ar mamytei 
Mamytėms nebūtina viską žinoti....Aš savo mamai stengiuosi kuo mažiau pasakoti apie savo nesėkmes, nes žinau, kad ji jaudinasi...Kai ji skambina, visuomet jai linksmai sakau, kad viskas puiku, viskas gerai, man gerai sekasi, vaikai sveiki ir t.t. Ir kai nuvažiuoju pas ją nepasakoju apie savo nuotykius ar nesėkmes. Tarkim, gi nepapasakosi mamai, kad turi meilužį Ir kai studentė buvau, nepasakodavau, kad kartais grįždavau septintą ryto ir eidavau ne į paskaitas, o į lovą miegoti
O atvirumą apskritai sunku dozuoti- kada jo pakankamai, o kada per daug...
Nieko, užsigrūdini per tokius dalykus
ir aš milijoną kartų nudegiau per atvirumą, bet iš to pasimokiau, kad geriau daug ką nutylėti, ir savo paslaptis sakyti tik pačiai sau ar mamytei Mamytėms nebūtina viską žinoti....Aš savo mamai stengiuosi kuo mažiau pasakoti apie savo nesėkmes, nes žinau, kad ji jaudinasi...Kai ji skambina, visuomet jai linksmai sakau, kad viskas puiku, viskas gerai, man gerai sekasi, vaikai sveiki ir t.t. Ir kai nuvažiuoju pas ją nepasakoju apie savo nuotykius ar nesėkmes. Tarkim, gi nepapasakosi mamai, kad turi meilužį
Ir kai studentė buvau, nepasakodavau, kad kartais grįždavau septintą ryto ir eidavau ne į paskaitas, o į lovą miegoti O atvirumą apskritai sunku dozuoti- kada jo pakankamai, o kada per daug...
Viskas, mergytes, labanakt visoms. Man rytoj jau 5val. darbe reikia but. Prisijungsiu rytoj po pietu, kai grisiu is darbo. Ate 
QUOTE(Dujokaukee @ 2007 04 30, 20:50)
Na, dar Vijurka bando laikyti kažkurią namo sieną savo žudančiu (teigiama prasme) pozityvumu ir ultra genialiais (gerąja prasme) pasisakymais. Tai tiek...
Nu Dujokaukee, šiandien tu pavareeeeei
Ot frazės - "žudantis pozityvumas", "ultra genialūs pasisakymai" Kam taip skambiai? Imsiu nebesuprasti Kažkam reikia "zulint" kampus, šlifuot akmenis, sienas ramstyt Nori nenori, kartais prisiimu tą vaidmenį, bet kartais... jau vargina Matau, kad nuotaikos lyg ir normalizavosi, labanakt visoms.
P.S. Zlatan, užsuki pas mus, bet nebepasisakai
Lietau, kas tie "undarokai"? Garbės žodis pirmą kartą tokį naujadarą girdžiu
Undarokai yra senoviškas žodis. Mano močiutė tokį vartodavo...
Labanakt. Pasidedu savo Mokytojo knygą po pagalve ir einu pozityviai sapnuoti. Paskutiniu metu gerai gaunasi
Labanakt. Pasidedu savo Mokytojo knygą po pagalve ir einu pozityviai sapnuoti. Paskutiniu metu gerai gaunasi
QUOTE(Vijurka @ 2007 04 30, 23:16)
patvirtinsiu, tikrai ne naujadaras, o senadaras, mano mociute taip sakydavo. Cia aukstaitiskai "sijonas"yra 
QUOTE(Vijurka @ 2007 05 01, 00:16)
Undarokas/andarokas - cia senadaras, mociutes musu sakydavo taip - sijonas 
......Sužinot viską apie kitą žmogų- beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus- visada visiems ir visur kitoks. Žmogus, kaip upė- teka, srūva, kinta... ar galima vienąsyk įbridus į upę pasakyti, kokie yra jos vandenys pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą, švintant, saulei leidžiantis; mėnesienoje; kokie jie plukdydami ižą, purvus po smarkių liūčių.....
Ech juk nebūna tik arba juoda arba balta. Būna visaip.
Ech juk nebūna tik arba juoda arba balta. Būna visaip.
QUOTE(vaižgantė @ 2007 04 30, 22:59)
Mamytėms nebūtina viską žinoti....Aš savo mamai stengiuosi kuo mažiau pasakoti apie savo nesėkmes, nes žinau, kad ji jaudinasi...Kai ji skambina, visuomet jai linksmai sakau, kad viskas puiku, viskas gerai, man gerai sekasi, vaikai sveiki ir t.t. Ir kai nuvažiuoju pas ją nepasakoju apie savo nuotykius ar nesėkmes. Tarkim, gi nepapasakosi mamai, kad turi meilužį
Ir kai studentė buvau, nepasakodavau, kad kartais grįždavau septintą ryto ir eidavau ne į paskaitas, o į lovą miegoti O atvirumą apskritai sunku dozuoti- kada jo pakankamai, o kada per daug...
Bet Mama - tas žmogus (kartais netgi vienintelis pasauly), kuriam tu rūpi iš tiesų. Kad ir kaip jaudintųsi, kad ir kaip pergyventų, pyktų ar bartųsi, ji besąlygiškai, nieko nepaisydama linkės tau gero. Ir mylės tave visokią.
Yra riba - iki jos Mama yra ramstis tau, ją peržengus pati tampi Jos ramsčiu. Iki jos Mama saugo tave kaip akies vyzdį, už jos jau tavo pareiga ją patausot...
geros dienos...
QUOTE(vaižgantė @ 2007 04 30, 22:59)
Mamytėms nebūtina viską žinoti....Aš savo mamai stengiuosi kuo mažiau pasakoti apie savo nesėkmes, nes žinau, kad ji jaudinasi...
man mama geriausia draugė, kažkam galbūt sunku tai suprast be ji nuostabi
pati pačiausia..ir žino viską nuo..iki...o jei turėčiau meilužį ji apie tai pirma sužinotų...nes ja labiau pasitikiu nei bet kuria kita drauge Labas rytas visoms
Labas, visoms!
Šiandien keistai jaučiuosi, įlindau į temą ir nežinau, kuria kryptimi kalbėti. "Sudrumsti vandenys" ne visada yra gerai, susidrumsčia žmogaus vidus, iš sąmonės dingsta džiaugsmas, ramybė, saugumo jausmas. Žinau, kad į mane tai neatėjo be mano pačios "sutikimo", žinau taip pat, kad dar nemoku visiškai atsiriboti nuo kitų žmonių emocijų, bėdų, nemoku teisingai kalbėti, jei esu suprantama ne taip, kaip to noriu... Taigi, man dar mokytis ir mokytis
Tai ką jaučiame, nulemia mūsų mintys ir dažnai vakarykščios, pamenate? Užmerkti akis ir nusijuokus sakyti, jog viso to nebuvo? Galima ir taip, galima užmiršt vakarykščią dieną, bet ją užmirši tik užsidėjęs išorinę kaukę, viduje ji vis tiek tupės.
Jei trokštame juoko, laisvės, sėkmės - mūsų galioje juos vėl išsikviesti! Bet jei ne, tai reikia pradėti nuo savęs. Aš nesijaučiu menkesnė, nors ir turiu trūkumų, nesijaučiu nenormali, nes siekiu savo svajonių ir tikiu, kad jas pasieksiu! Aš myliu save ir visus aplinkui, nes žinau, kad kiekvieną dieną esu "tikrinama" egzistencijos, tikrinamos mano žmogiškosios vertybės. O kaip žmonės mus vertina, parodo jų pačių požiūrį į save. Jei dėl kokių nors priežasčių sumenkiname save, tai menki atrodo ir kiti. O pasakyta kiekvieno tiesa, turėtų būti teisingai išklausoma. Gal tada nebeliks to vidinio išsiderinimo?
Žmogus savo prigimtimi sukurtas susitikimui-dialogui. Žmogus tai žodis, vidinis žodis, visų pirma pasakytas sau pačiam proto tyloje: mintis, prisiminimas, nuojauta. Paskui žodis, pasakytas kitiems, kad pašauktų juos ir pasidalytų kuo nors iš savęs. Ir pagaliau žmogus tai žodis, laukiamas kitų, kad jie išgirstų šaukiami. Kai norima išvengti susitikimo, pirmiausia vengiama žvilgsnio. Priešiškumą kitam žmogui galima parodyti ir netariant nė žodžio, kaip tik pačiu nekalbėjimu. Kitam nerodoma neapykanta, jis paprasčiausiai ignoruojamas. Tai yra tylėjimas, kuris reiškia atstūmimą. O atstūmimas tai tam tikra sunaikinimo forma. Pagalvokime apie nusivylimo jausmą, kurį turi išgyventi žmogus, kai esant tarp žmonių niekas nepasako jam nė žodžio, arba niekas nekreipia dėmesio, ką jis sako, ir jo žodžiai nukrinta į tuštumą. Tai skausmingas nereikalingumo, nereikšmingumo jausmas. Bet jei nori būti pastebėtas turi būti AKTYVUS pats!
Aš žaviuosi žmogumi, kuris pasiekė pusiausvyrą tarp savo asmeninių ir kitų žmonių poreikių, tarp savo poreikio vystytis, kuris moka išreikšti save ir tuo pat metu palieka vietos kitiems, kuris išmoko nedaryti iš kitų kopijų savo kopijos, bet gerbia jų kitoniškumą, kaip jų teisę ir vertę.
Kitokia tiesa randama bendraujant, to mes čia ir susibūrėme, ir tai ištisas procesas. Nepakenktų išklausyti įvairių nuomonių.
Tai taikau visoms, visų pirma sau ... Kol kas man dar norisi ateiti čia.
Šiandien keistai jaučiuosi, įlindau į temą ir nežinau, kuria kryptimi kalbėti. "Sudrumsti vandenys" ne visada yra gerai, susidrumsčia žmogaus vidus, iš sąmonės dingsta džiaugsmas, ramybė, saugumo jausmas. Žinau, kad į mane tai neatėjo be mano pačios "sutikimo", žinau taip pat, kad dar nemoku visiškai atsiriboti nuo kitų žmonių emocijų, bėdų, nemoku teisingai kalbėti, jei esu suprantama ne taip, kaip to noriu... Taigi, man dar mokytis ir mokytis
Tai ką jaučiame, nulemia mūsų mintys ir dažnai vakarykščios, pamenate? Užmerkti akis ir nusijuokus sakyti, jog viso to nebuvo? Galima ir taip, galima užmiršt vakarykščią dieną, bet ją užmirši tik užsidėjęs išorinę kaukę, viduje ji vis tiek tupės.
Jei trokštame juoko, laisvės, sėkmės - mūsų galioje juos vėl išsikviesti! Bet jei ne, tai reikia pradėti nuo savęs. Aš nesijaučiu menkesnė, nors ir turiu trūkumų, nesijaučiu nenormali, nes siekiu savo svajonių ir tikiu, kad jas pasieksiu! Aš myliu save ir visus aplinkui, nes žinau, kad kiekvieną dieną esu "tikrinama" egzistencijos, tikrinamos mano žmogiškosios vertybės. O kaip žmonės mus vertina, parodo jų pačių požiūrį į save. Jei dėl kokių nors priežasčių sumenkiname save, tai menki atrodo ir kiti. O pasakyta kiekvieno tiesa, turėtų būti teisingai išklausoma. Gal tada nebeliks to vidinio išsiderinimo?
Žmogus savo prigimtimi sukurtas susitikimui-dialogui. Žmogus tai žodis, vidinis žodis, visų pirma pasakytas sau pačiam proto tyloje: mintis, prisiminimas, nuojauta. Paskui žodis, pasakytas kitiems, kad pašauktų juos ir pasidalytų kuo nors iš savęs. Ir pagaliau žmogus tai žodis, laukiamas kitų, kad jie išgirstų šaukiami. Kai norima išvengti susitikimo, pirmiausia vengiama žvilgsnio. Priešiškumą kitam žmogui galima parodyti ir netariant nė žodžio, kaip tik pačiu nekalbėjimu. Kitam nerodoma neapykanta, jis paprasčiausiai ignoruojamas. Tai yra tylėjimas, kuris reiškia atstūmimą. O atstūmimas tai tam tikra sunaikinimo forma. Pagalvokime apie nusivylimo jausmą, kurį turi išgyventi žmogus, kai esant tarp žmonių niekas nepasako jam nė žodžio, arba niekas nekreipia dėmesio, ką jis sako, ir jo žodžiai nukrinta į tuštumą. Tai skausmingas nereikalingumo, nereikšmingumo jausmas. Bet jei nori būti pastebėtas turi būti AKTYVUS pats!
Aš žaviuosi žmogumi, kuris pasiekė pusiausvyrą tarp savo asmeninių ir kitų žmonių poreikių, tarp savo poreikio vystytis, kuris moka išreikšti save ir tuo pat metu palieka vietos kitiems, kuris išmoko nedaryti iš kitų kopijų savo kopijos, bet gerbia jų kitoniškumą, kaip jų teisę ir vertę.
Kitokia tiesa randama bendraujant, to mes čia ir susibūrėme, ir tai ištisas procesas. Nepakenktų išklausyti įvairių nuomonių.
Tai taikau visoms, visų pirma sau ... Kol kas man dar norisi ateiti čia.
