Ženklų kalba girdinčiam vaikui

Na tiksliai nepamenu, bet atrodo 8-9 menesiu buvo, o kuno kalba visada papildo verbaline, snekamoji...

Nuo pradziu tai vis dar paklausdavau: nori pienuko? tada palinksedavo galvyte

Sveikos merginos,
bebudama amerikoje suzinojau apie gestu kalba girdintiems vaikiukams ir labai susidomejau. Tikrai, jei mazylis gali parodyti "ate", tai gali ir parodyti ko noretu. Pvz prieina ir rodo, kad nori banano, nors tu jam bandai ikisti obuoli. Argi ne puiku? Bandysiu savaja mazyle mokinti. Paziuresim kaip pavyks. Pati jau net labai specialiai nesimokindama, o tik viena karta perziurejus mokomuosius video ismokau turbut arti simto gestu (tiesa jie visi amerikietiski, lietuvisku gestu video turbut ir nerasciau). Ir tikrai nemanau, kad tai atitolina kalba.
Kazkas minejo, kad yra kazkokie kursai Vilniuje. Gal galima konkreciau?

Na, man šiek tiek nesuvokiamas tas ženklų mokymas, bet tai tik mano nuomonė, be abejo, kiekviena mama pasirenka tai, kas jau atrodo tinkama.

"Gestu kalba" yra normali kudikiu vystymosi raida ir as visai nesuprantu kai kuriu mamu nuostabos ar pasipiktinimu Juk pries vaikui pradedant kalbeti,mes MAMOS tardamos zodzius rodome ir tam zodziui budinga gesta,vaikas po kiek laiko pradeda kopijuoti.Nieko naujo Amerika neisrado. Tik nereikia visko taip sureiksminti.Pries pradedant vaikui vaikscioti,pirmas etapas yra sliauziojimas..sito irgi mokome,skatiname.Ar tai irgi NAUJIENA?

tik ka suzinojau apie zenklu kalba, nusprendziau pasidomet, ar supermamose jau buvo apie tai kalbama, kadangi tai supermamos, tai radau ir kudikiu zenklams skirta tema

apie kudikiu zenklus, jei kam idomu, anglu kalba yra cia:
http://www.brillbaby...aby/signing.php

raso, kad galima ir anksciau pradet mokinti zenklu, bet vaikas pats pradeda rodyti zenklus mazdaug 10 menesiu. maniskei 5.5 men, meginsiu pradet mokint zenklu

Mano dukra pati buvo prisigalvojusi gestu ir ju ismokiusi mus. Ji ju turejo nemaziau 50. Ispradziu tai mums atrode zavu. Noriai bendraudavome su ja pasitelkdami jos gestus. Gestu kalboje ji tobulejo zaibiskai. Bet kai sulaukeme 1metu ir 10men., tai nejuokais sunerimome, nes pastebejome, kad gestus ji tobulina, isradingai naudoja, bet kalbine raida veluoja. Budama mazdaug 2,5m buvo tirta pedagogineje-psichologineje tarnyboje. Intelektas buvo nustatytas ganetinai aukstesnis pagal amziu, bet nustatytas ir vidutinis kalbos neissivystimas. Daug laiko teko kompleksiskai dirbti ir su specialistais, ir namie.
Aciu dievui, viskas baigesi gerai. Ji jau didele mergaite, mokykloje sekasi puikiai. Siemet lanke kursus tikrosios negirdinciuju gestu kalbos. Skaityti pradejo 5metu (tikriausia jai labai patiko zenklai).

Sveikutes,

as taip pat anksciau labai nepatikliai ziurejau i gestu kalbos mokyma. Bet dabar nuomone siek tiek pakeiciau. As dirbu JAV vaiku darzelyje-mokykleleje, kur visi vaikuciai yra mokomi gestu kalbos ( pradedant kudikiais ir baigiant ikimokyklinukais). Cia butent to darzelio tokia ugdymo filosofija. Teko dalyvauti seminaruose, kur buvo kalbama, kad kai mokome gestu kalbos "dirba" abu vaiko smegenu pusrutuliai ir to pasekoje ateityje vaikai buna gabesni,o ir geresnes atminties. As nelabai moku cia viska moksliskai paaiskinti,bet kai pradedi gylintis tai istiesu idomu. Daug buvo atlikta moksliniu tyrimu ir pan. Jie cia gestu kalbos mokejima prilygina uzsienio kalbos mokejimui. Juk, kai pagalvoji, nera taip jau paprasta tarti zodzius ir rodyti zenklus tuo paciu metu. Reikia nemazai smegeneles pajudinti...Darzelyje kiekviena diena mums reikia ivesti bent viena-pora nauju zenklu pagal tema, kita diena juos kartoti ir t.t. Ir kas keisciausiai, vaikai (net dvieju metuku) tuos zenklus daug geriau prisimena nei suaugusieji, nors kasdien ir nenaudoja.

Sveika,
Butu idomu, kad papasakotum daugiau, kaip mokinate
Maniskis jau pradejo rodyti zenklus, bet pas ji ir "pienukas" ir "atia" labai panasiai gaunasi (Sugniauzia ir atgniauzia kumsti). Tai ir nesuprantu

Labutis visoms,

parašysiu vėliau daugiau, bet pakolkas tik tiek:

www.blogas.lt/vaikopasaulis

Ten yra keletą straipsnelių apie rankelių kalbą.


Sėkmės.



Aš mokinu savo sūnų. Nerealiai palengvina bendravimą ir suteikia jam galimybę kalbėti ženklais.

Sveikutes,

Gestu kalba susidomejau, nes girdejau, kad dvikalbiai vaikuciai kalbeti pradeda siek tiek veliau (as su suneliui kalbuosi lietuviskai, mano vyras prancuziskai, o tarpusavyje kalbames ir auklyte snekina angliskai - tai net trys kalbos iseina ), tai gestai duotu galimybe vaikuciui "pasakyti" ko jis nori dar iki tol, kol jo galvele issiaiskins su visom kalbom.

Siuo metu mano suneliui 8.5 men, gestu kalba pradejau po truputi mokinti nuo 6men. Kol kas dar jokiu pasiekimu neturim, bet as neprarandu vilties. Mokinames tokiu zenklu kaip "pienukas", "valgyti", "mama", "tete"... Kai prades siek tiek pats zenklus rodyti, po truputi ivesiu kitus zenkliukus. Beje, tiek as, tiek MB rodydami koki nors zenkla visada garsiai pasakome pati zodi, taip kad kalbos mokomasi lygiagreciai. Kartais kaip pagalbine priemone parodome "Baby Einstein - Baby First Signs".

Butu idomu suzinoti, kaip sekasi kitoms mamytems.

sutinku, kad gestų kalba -normalu...tik nesuprantu, kam jos reikia specialiai mokyti? aš, pvz, su dukryte puikiai susikalbu gestų/garsų kalba be jokių mokslų... ji puikiai pirštuku sugeba parodyti, ko nori..jei duodu ne obuolį, o bananą, kaip čia kažkuri rašėte -papurto galvytę... mano subjektyvi nuomonė - gestų kalba - pačių mamų noras pasipuikuoti prieš kitus- koks mano vaikelis protingas, mokytas, madingas ir t.t... šiame laikotarpyje vaikui geriausia leisti kiek nori laisvai ir nevaržomai judėti, žaisti,piešti ir tiesiog būti vaiku...
Papildyta:

Parodyti pirštu į daiktą ar sucypti - ne gestai. Kaip ir galvos papurtymas. Ženklas - tai rankomis arba viena ranka rodomas tam tikras žodis. Kalbama apie specialius ženklus, kurie pažymi konkrečius žodžius. Pavyzdžiui: sėdim su vaiku kambaryje, jis varto knygelę, o aš skaitau. Mažius rodo dramblio ženklą - ir aš žinau, kad jis mato dramblį. Arba ropoja po kambarį, priropoja prie lango, stovi dairosi ir rodo paukščiuko ženklą, poto musės ženklą- aš žinau, kad jis mato paukščiukus, muses. Taip vaikas kalba. Išmokti parodyti pirštuku dauguma vaikų išmoksta intuityviai, nes kito pasirinkimo neturi.

Nejau Jūs galvojat, kad mažas vaikas, jei galėtų kalbėti, tai tik ir sakytų, ko nori? nejau jūs nenorėtumėte žinoti, kaip jūsų vaikas jaučiasi, ką mąsto... Jie gi stebi pasaulį, mato daug jiems nepažįstamų ir pažįstamų objektų. Norėti - dar ne viskas. Jie mąsto, tyrinėja, jaučia...

Poreikių patenkinimu buvimas su vaiku neturėtų apsiriboti. Net ir mažiausiems reikia bendrauti. Ženklų kalba suteikia tokią galimybę vaikams, kurie dar negali išsireikšti verbališkai, tik pradeda mokytis kalbėti. Suaugę žmonės juk kalbasi tarpusavy. O vaikučiai dar mums negali nieko pasakyti.

Kaip teigia psichologai, ženklų kalba suteikia vaikams daugiau saugumo, paįvairina patirtį, aktyvina bendravimą tarp mažų vaikučių ir suaugusių, atsiranda kokybiškų užsiėmimų galimybė. Mažiai, miklindami pirštelius aktyvina ir savo smegenų kalbos centrus. Tai pagreitina tariamos kalbos išmokimą. Svarbu akcentuoti, kad jei šeimoje yra vyresnių vaikų, kalbos išmokimas gali būti, bet ne privalo, lengvesnis ir greitesenis procesas.

Jei pakapstytumėme giliau, tai galiu pasakyti, kad vaikai pirma pradeda kalbėti mintyse. O ženklas vaikui sudaro galimybę įgarsinti savo mintį.
Net nėra abejonių, kad toks ženklų mokymas turi tik privalumų ir jokių trūkumų.

Kai kurios mamytės, kurios nešioklėse nešioja savo turtus, nuogąstauja, kad ženklų rodymas reikalauja abiejų laisvų rankų. Ne visai taip. Yra paprastieji ženklai, patys pagrindiniai, kurie rodomi viena ranka. Na, o pvz. bezdžionės, rodomos abeim rankom, ne taip dažnai gatvėje ir pamatysi.

Kūdikių ženklų kalba neturi nieko bendro su vaikystės atėmimu, neleidimu būti vaiku ar kitokiais liūdnais reikalais. Pasižiūrėkite youtube filmukus, kokie vaikai laimingi. Jie gali pasakyti, ką mato, ką girdi. Aš pvz galiu sužinoti, ar vaikui nugriuvus skauda, nes jis parodo, kai skauda. O kai nugriuvimas net dėmesio mano nevertas, stojasi ir eina toliau. mažius parodo, kai skauda besikalantys dantukai. Ir aš žinau, kad reikia patepti. Man jau nereikia kaišioti savo pirštų ir čiupinėti dantenų - tai nėra jam labai maloni procedūra...

Pvz mano sūnus jau gali žaisti vienas. Tačiau kartais jam prireikia pagalbos. Ką daro praktiškai visi vaikai? Labai dažnai pradeda šaukti, rėkti, zysti, nes jiems kažkas nepavyksta. Išmokinusi ženklą "padėk" zyzimų apmažėjo. Prieina prie manęs ar kito suaugusiojo, parodo ženklą, nusiveda - pasirūpina savimi. Taip ugdomas vaiko gebėjimas priimti sau naudingus sprendimus, lavinamas savarankiškumas, didinamas psichologinis atsparumas. Normalu, kad vaikai, pasiekę pirmus savo metus, daugiau nori nei gali. Bet kai yra galimybė suteikti jiems konstruktyvų būdą išreikšti save - kodėl gi juo nepasinaudojus???

Dauguma mamų iš to noro būti kuo geresnėmis mamomis nejučiomis prilygina save... dievybėms, žinančioms iš vaiko akių, ko vaikas nori... Žinoma, kad mama, praleisdama daug laiko su vaiku jį labai gerai pažįsta, pastebi, numato jo elgesį, poreikius ir pan. Bet vaikas gi nebūna visada tik su mama... Ženklai užtikrina vaiko saugesnį buvimą ir su kitais...
O kiek būna situacijų, kad vaikas kažką bando parodyti, pasakyti, bet negali ir pyksta... Labai daug mamų tvirtina, kad kai vaikai pradeda šnekėti, komunikacija tik pagerėja, pasidaro viskas daug aiškiau. Kitaip ir būti negali. Kalba palengvina bendravimą. Negalime tam prieštarauti, nes ir vyrus turėtumėme iš akių suprasti, ir savo tėvus... Bet linkę esame vis dėlto kalbėtis...

Naujovių priėmimas - kiekvieno asmeninis reikalas. Ne visi tėvai pažangūs, bet neabejoju, kad dauguma tėvų savo vaikams linki visko tik geriausio. Vieni - senais įprastais metodais, kiti nebijo išbandyti ir to, ko dar niekas iš aplinkinių nedarė. Siūlau nenuvertinti nei vienų, nei kitų.

O sakyti, kad ženklų mokymas prilygsta pasipuikavimui.... Ką aš žinau... Neišmanymas, neišprūsimas, bet kokių naujovių atmetimas, ribotumas ir dar kažkoks pavydas ir nieko daugiau...

Mokykimės kitokius nei mes priimti be nuvertinimo, skeptiškos pašaipos. Taip mokysimės toleruoti visokius žmones. Ir mūsų vaikai mokysis toleruoti kitokius nei jie patys. Tokiu būdu plės savo akiratį, pažins naujoves, atras naujus interesus ir užaugs laisvomis stipriomis pasitikinčiomis savimi asmenybėmis. Toks gi mūsų visų tikslas, ar ne?

Kviečiu toliau dalintis patirtimi. Linkiu visoms sėkmės ir ryžto pasielgti kiek kitaip nei elgėsi mamos per paskutinį šimtą metų aplink mus. Tam ir yra mokslo pažanga. Pasinaudokime ja. Nemokamai.