QUOTE(superlaiminga @ 2009 01 27, 11:14)
Parodyti pirštu į daiktą ar sucypti - ne gestai. Kaip ir galvos papurtymas. Ženklas - tai rankomis arba viena ranka rodomas tam tikras žodis. Kalbama apie specialius ženklus, kurie pažymi konkrečius žodžius. Pavyzdžiui: sėdim su vaiku kambaryje, jis varto knygelę, o aš skaitau. Mažius rodo dramblio ženklą - ir aš žinau, kad jis mato dramblį. Arba ropoja po kambarį, priropoja prie lango, stovi dairosi ir rodo paukščiuko ženklą, poto musės ženklą- aš žinau, kad jis mato paukščiukus, muses. Taip vaikas kalba. Išmokti parodyti pirštuku dauguma vaikų išmoksta intuityviai, nes kito pasirinkimo neturi.
Nejau Jūs galvojat, kad mažas vaikas, jei galėtų kalbėti, tai tik ir sakytų, ko nori? nejau jūs nenorėtumėte žinoti, kaip jūsų vaikas jaučiasi, ką mąsto... Jie gi stebi pasaulį, mato daug jiems nepažįstamų ir pažįstamų objektų. Norėti - dar ne viskas. Jie mąsto, tyrinėja, jaučia...
Poreikių patenkinimu buvimas su vaiku neturėtų apsiriboti. Net ir mažiausiems reikia bendrauti. Ženklų kalba suteikia tokią galimybę vaikams, kurie dar negali išsireikšti verbališkai, tik pradeda mokytis kalbėti. Suaugę žmonės juk kalbasi tarpusavy. O vaikučiai dar mums negali nieko pasakyti.
Kaip teigia psichologai, ženklų kalba suteikia vaikams daugiau saugumo, paįvairina patirtį, aktyvina bendravimą tarp mažų vaikučių ir suaugusių, atsiranda kokybiškų užsiėmimų galimybė. Mažiai, miklindami pirštelius aktyvina ir savo smegenų kalbos centrus. Tai pagreitina tariamos kalbos išmokimą. Svarbu akcentuoti, kad jei šeimoje yra vyresnių vaikų, kalbos išmokimas gali būti, bet ne privalo, lengvesnis ir greitesenis procesas.
Jei pakapstytumėme giliau, tai galiu pasakyti, kad vaikai pirma pradeda kalbėti mintyse. O ženklas vaikui sudaro galimybę įgarsinti savo mintį.
Net nėra abejonių, kad toks ženklų mokymas turi tik privalumų ir jokių trūkumų.
Kai kurios mamytės, kurios nešioklėse nešioja savo turtus, nuogąstauja, kad ženklų rodymas reikalauja abiejų laisvų rankų. Ne visai taip. Yra paprastieji ženklai, patys pagrindiniai, kurie rodomi viena ranka. Na, o pvz. bezdžionės, rodomos abeim rankom, ne taip dažnai gatvėje ir pamatysi.
Kūdikių ženklų kalba neturi nieko bendro su vaikystės atėmimu, neleidimu būti vaiku ar kitokiais liūdnais reikalais. Pasižiūrėkite youtube filmukus, kokie vaikai laimingi. Jie gali pasakyti, ką mato, ką girdi. Aš pvz galiu sužinoti, ar vaikui nugriuvus skauda, nes jis parodo, kai skauda. O kai nugriuvimas net dėmesio mano nevertas, stojasi ir eina toliau. mažius parodo, kai skauda besikalantys dantukai. Ir aš žinau, kad reikia patepti. Man jau nereikia kaišioti savo pirštų ir čiupinėti dantenų - tai nėra jam labai maloni procedūra...
Pvz mano sūnus jau gali žaisti vienas. Tačiau kartais jam prireikia pagalbos. Ką daro praktiškai visi vaikai? Labai dažnai pradeda šaukti, rėkti, zysti, nes jiems kažkas nepavyksta. Išmokinusi ženklą "padėk" zyzimų apmažėjo. Prieina prie manęs ar kito suaugusiojo, parodo ženklą, nusiveda - pasirūpina savimi. Taip ugdomas vaiko gebėjimas priimti sau naudingus sprendimus, lavinamas savarankiškumas, didinamas psichologinis atsparumas. Normalu, kad vaikai, pasiekę pirmus savo metus, daugiau nori nei gali. Bet kai yra galimybė suteikti jiems konstruktyvų būdą išreikšti save - kodėl gi juo nepasinaudojus???
Dauguma mamų iš to noro būti kuo geresnėmis mamomis nejučiomis prilygina save... dievybėms, žinančioms iš vaiko akių, ko vaikas nori... Žinoma, kad mama, praleisdama daug laiko su vaiku jį labai gerai pažįsta, pastebi, numato jo elgesį, poreikius ir pan. Bet vaikas gi nebūna visada tik su mama... Ženklai užtikrina vaiko saugesnį buvimą ir su kitais...
O kiek būna situacijų, kad vaikas kažką bando parodyti, pasakyti, bet negali ir pyksta... Labai daug mamų tvirtina, kad kai vaikai pradeda šnekėti, komunikacija tik pagerėja, pasidaro viskas daug aiškiau. Kitaip ir būti negali. Kalba palengvina bendravimą. Negalime tam prieštarauti, nes ir vyrus turėtumėme iš akių suprasti, ir savo tėvus... Bet linkę esame vis dėlto kalbėtis...
Naujovių priėmimas - kiekvieno asmeninis reikalas. Ne visi tėvai pažangūs, bet neabejoju, kad dauguma tėvų savo vaikams linki visko tik geriausio. Vieni - senais įprastais metodais, kiti nebijo išbandyti ir to, ko dar niekas iš aplinkinių nedarė. Siūlau nenuvertinti nei vienų, nei kitų.
O sakyti, kad ženklų mokymas prilygsta pasipuikavimui.... Ką aš žinau... Neišmanymas, neišprūsimas, bet kokių naujovių atmetimas, ribotumas ir dar kažkoks pavydas ir nieko daugiau...
Mokykimės kitokius nei mes priimti be nuvertinimo, skeptiškos pašaipos. Taip mokysimės toleruoti visokius žmones. Ir mūsų vaikai mokysis toleruoti kitokius nei jie patys. Tokiu būdu plės savo akiratį, pažins naujoves, atras naujus interesus ir užaugs laisvomis stipriomis pasitikinčiomis savimi asmenybėmis. Toks gi mūsų visų tikslas, ar ne?
Kviečiu toliau dalintis patirtimi. Linkiu visoms sėkmės ir ryžto pasielgti kiek kitaip nei elgėsi mamos per paskutinį šimtą metų aplink mus. Tam ir yra mokslo pažanga. Pasinaudokime ja. Nemokamai.
Nejau Jūs galvojat, kad mažas vaikas, jei galėtų kalbėti, tai tik ir sakytų, ko nori? nejau jūs nenorėtumėte žinoti, kaip jūsų vaikas jaučiasi, ką mąsto... Jie gi stebi pasaulį, mato daug jiems nepažįstamų ir pažįstamų objektų. Norėti - dar ne viskas. Jie mąsto, tyrinėja, jaučia...
Poreikių patenkinimu buvimas su vaiku neturėtų apsiriboti. Net ir mažiausiems reikia bendrauti. Ženklų kalba suteikia tokią galimybę vaikams, kurie dar negali išsireikšti verbališkai, tik pradeda mokytis kalbėti. Suaugę žmonės juk kalbasi tarpusavy. O vaikučiai dar mums negali nieko pasakyti.
Kaip teigia psichologai, ženklų kalba suteikia vaikams daugiau saugumo, paįvairina patirtį, aktyvina bendravimą tarp mažų vaikučių ir suaugusių, atsiranda kokybiškų užsiėmimų galimybė. Mažiai, miklindami pirštelius aktyvina ir savo smegenų kalbos centrus. Tai pagreitina tariamos kalbos išmokimą. Svarbu akcentuoti, kad jei šeimoje yra vyresnių vaikų, kalbos išmokimas gali būti, bet ne privalo, lengvesnis ir greitesenis procesas.
Jei pakapstytumėme giliau, tai galiu pasakyti, kad vaikai pirma pradeda kalbėti mintyse. O ženklas vaikui sudaro galimybę įgarsinti savo mintį.
Net nėra abejonių, kad toks ženklų mokymas turi tik privalumų ir jokių trūkumų.
Kai kurios mamytės, kurios nešioklėse nešioja savo turtus, nuogąstauja, kad ženklų rodymas reikalauja abiejų laisvų rankų. Ne visai taip. Yra paprastieji ženklai, patys pagrindiniai, kurie rodomi viena ranka. Na, o pvz. bezdžionės, rodomos abeim rankom, ne taip dažnai gatvėje ir pamatysi.
Kūdikių ženklų kalba neturi nieko bendro su vaikystės atėmimu, neleidimu būti vaiku ar kitokiais liūdnais reikalais. Pasižiūrėkite youtube filmukus, kokie vaikai laimingi. Jie gali pasakyti, ką mato, ką girdi. Aš pvz galiu sužinoti, ar vaikui nugriuvus skauda, nes jis parodo, kai skauda. O kai nugriuvimas net dėmesio mano nevertas, stojasi ir eina toliau. mažius parodo, kai skauda besikalantys dantukai. Ir aš žinau, kad reikia patepti. Man jau nereikia kaišioti savo pirštų ir čiupinėti dantenų - tai nėra jam labai maloni procedūra...
Pvz mano sūnus jau gali žaisti vienas. Tačiau kartais jam prireikia pagalbos. Ką daro praktiškai visi vaikai? Labai dažnai pradeda šaukti, rėkti, zysti, nes jiems kažkas nepavyksta. Išmokinusi ženklą "padėk" zyzimų apmažėjo. Prieina prie manęs ar kito suaugusiojo, parodo ženklą, nusiveda - pasirūpina savimi. Taip ugdomas vaiko gebėjimas priimti sau naudingus sprendimus, lavinamas savarankiškumas, didinamas psichologinis atsparumas. Normalu, kad vaikai, pasiekę pirmus savo metus, daugiau nori nei gali. Bet kai yra galimybė suteikti jiems konstruktyvų būdą išreikšti save - kodėl gi juo nepasinaudojus???
Dauguma mamų iš to noro būti kuo geresnėmis mamomis nejučiomis prilygina save... dievybėms, žinančioms iš vaiko akių, ko vaikas nori... Žinoma, kad mama, praleisdama daug laiko su vaiku jį labai gerai pažįsta, pastebi, numato jo elgesį, poreikius ir pan. Bet vaikas gi nebūna visada tik su mama... Ženklai užtikrina vaiko saugesnį buvimą ir su kitais...
O kiek būna situacijų, kad vaikas kažką bando parodyti, pasakyti, bet negali ir pyksta... Labai daug mamų tvirtina, kad kai vaikai pradeda šnekėti, komunikacija tik pagerėja, pasidaro viskas daug aiškiau. Kitaip ir būti negali. Kalba palengvina bendravimą. Negalime tam prieštarauti, nes ir vyrus turėtumėme iš akių suprasti, ir savo tėvus... Bet linkę esame vis dėlto kalbėtis...
Naujovių priėmimas - kiekvieno asmeninis reikalas. Ne visi tėvai pažangūs, bet neabejoju, kad dauguma tėvų savo vaikams linki visko tik geriausio. Vieni - senais įprastais metodais, kiti nebijo išbandyti ir to, ko dar niekas iš aplinkinių nedarė. Siūlau nenuvertinti nei vienų, nei kitų.
O sakyti, kad ženklų mokymas prilygsta pasipuikavimui.... Ką aš žinau... Neišmanymas, neišprūsimas, bet kokių naujovių atmetimas, ribotumas ir dar kažkoks pavydas ir nieko daugiau...
Mokykimės kitokius nei mes priimti be nuvertinimo, skeptiškos pašaipos. Taip mokysimės toleruoti visokius žmones. Ir mūsų vaikai mokysis toleruoti kitokius nei jie patys. Tokiu būdu plės savo akiratį, pažins naujoves, atras naujus interesus ir užaugs laisvomis stipriomis pasitikinčiomis savimi asmenybėmis. Toks gi mūsų visų tikslas, ar ne?
Kviečiu toliau dalintis patirtimi. Linkiu visoms sėkmės ir ryžto pasielgti kiek kitaip nei elgėsi mamos per paskutinį šimtą metų aplink mus. Tam ir yra mokslo pažanga. Pasinaudokime ja. Nemokamai.
mano vaikas visada būna su manim... o kalbėti apie neišprusimą ar ribotumą perskaičius tik vieną mano postą, tai.... 
Klaidinga ir negatyvi informacija gali sukurti aukos sąmonę ir pripildyti mūsų gyvenimą savęs neigimo. beje - neišprusimas - u trumpoji...
tenorėjau tik pasakyti, kad kiekviena mama atsirenka, kas jos vaikui geriausia...o sulaukiau ohohoo kokio atsako...
man žmogus -vaikas ar suaugęs- visų pirma yra siela... ugdytį meilę Dievui, pasauliui, aplinkiniams, gyvenimui man yra svarbiau nei mokyti gestų kalbos..tik tiek...
Papildyta:
Kiekvieną kartą, kai tik pradedu galvoti, kokie ypatingi yra mano vaikai ir kad negaliu jiems duoti bet ko ir bet kaip, atsiverčiu vienos knygos vieną puslapį ir jį paskaitau - tada ir vėl prisimenu, kad tie du maži stebuklai atėjo į šį pasaulį gyventi savo gyvenimo, o man tik suteikta didelė laimė pažinti juos ir būti šalia jų. Taip, labai norisi duoti jiems viską, bet jie visada pasiima tik tai, ko jiems reikia. Man didelė laimė ir garbė būti jų pakeleive.
O čia - žodžiai iš vienos knygos vieno puslapio:
"Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite jiems atiduoti savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs - lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką."
Kahlilis Džibranas. "Pranašas"
