Savi ar globojami .....

Užtai ir neaugina, kad retai abu poroje suvokia kam tai daro, kodėl to reikia ir pan. Nebent jau situacija tokia, jog savų vaikų niekaip nebus, tada kiekvienas pagalvoja. Įvaikinę žmonės didvyriais nesijaučia, jie tiesiog gyvena ir sprendžia tas pačias problemas, kaip ir "įprasti" tėvai, neturi ko papasakoti "apie tą reikšmingą indėlį", tiesiog tėvai ir tai tiesiog jų vaikas..ką jie gali? kaip ir mes..pasidžiaugti, pasidalinti patirtimi apie vaiko auginimo, lavinimo rūpesčius ir t.t., ir pan. Ir man belieka tik demonstruotis su tuo savo gerumu, nes jaučiu šiokią tokią atsakomybę užtai, jog reikia vaikams tėvo, jog negaliu dėl savęs aukoti savo dukros vaikystę praleistą pilnoje šeimoje.
mamkos, ramiai Taigi nepuolu viena augint ir savo, ir įvaikintą vaikutį. tiesiog vis pažvelgiu į vyrą tarsi naujai, suvokiu, sprendžiu ir mąstau bei laukiu šanso. Šanso, jog yra kitokių vyrų..vyrų, kurie gali mylėti svetimą kaip savo. sakot nebūna?Būna Antraip visos vienąkart išsiskyrusios ir turinčios vaikų moterys taip ir liktų vienos.

Man kažkodėl neatrodo, kad rasma norėtų svetimu vaiku tą apmaudą malšinti. Ir jos ketinimas man neatrodo nei skubotas nei neapgalvotas - juk ji sako, kad dėl vaikučio gerovės ji tai darytų, o ne dėl to, kad galėtų realizuoti save. Nors aš gal esu šališka, nes būtent apie tai galvoju ir pati. Su vyru svartėme galimybę turėti du savo ir vieną paimti iš vaikų namų. Yra pagyvenusių žmonių, kurie turi darbą, yra apsirūpinę, išprusę, bet jau užauginę savo vaikus ir liūdi jiems išėjus iš namų. Kartais vaikai užsieny gyvena ir grįžti nežada, bet tie vyresnio amžiaus žmonės dar turi didelę potenciją mylėti, rūpintis, globoti. Ir laiko, galų gale užauginti vaikutį dažnai užtektų - reikia noro padėti nekaltam, nelaimingam, svajojančiam apie mamos šypsnį, tėčio stiprias rankas, namų šilumą, savo namus. Prisiminkime, kokie pažeidžiami mes buvome vaikystėje, kaip neapgalvotas šiurkštus žodis įstrigdavo širdelėn, kaip skaudu buvo nuskriaustam. Ir prisiminę pabandykime įsivaizduoti save ne šioje situacijoje, bet vaikų namuose, kur atsitikus nelaimei negali niekam pasiskųsti, kur vargu ar KADA NORS būsi mylimas, kur nėra nieko tik tavo, kai žinai, kad net mamai esi nereikalingas, kad tave išmetė kaip šiukšlę, nereikalingą daiktą, balastą, trukdantį gyventi. Ar mes, augę šeimose kada nors galėsime suprasi ką tie vaikai iš tiesų išgyveno, kiek nekaltas, bejėgis mažas niekuo nekaltas padarėlis buvo priverstas išgyventi? Net ir suaugęs, likęs vienas ne visada turi stiprybės gyventi, o čia - vaikas. Aš manau, kad mano pareiga dalintis su jais. O ir didelis noras. Palaikau Rasmą 100 procentų

valio visoms geru noru kupinoms. tik be galo noreciau, kad nors puse savo gerus norus igyvendintu
o del Rasmos- esu tikra, jog ji tai padarys Vandeniai buna velnioniskai uzsispyre del savo ideju, kurios jiems atrodo genialios

Išsirinkau tokį todėl, kad jis buvo paprastas. Tada gerai nesuvokiau ką slepia savyje paprastumas. Racionalus, praktiškas ir nuolat svarstantis, gyva abejonė..
Tų, kurie buvo artimi man nepasirinkau..Arba jie manęs neaistrino arba gąsdino savo ryžtu. Būdama tokia kokia esu ieškojau ramybės, radau pasyvumą..Sunku atskirti.
Ar jis mane pažįsta? Labai puikiai. Ir puikiai suvokia, jog esu nesupančiojama. Šuoliuoju su tom iliuzijom per visą savo gyvenimą stiprybę pasitelkusi ir gaunu viską iš gyvenimo, ko trokštu.
Ačiū už linkėjimus. Man pavyks. Nebūčiau aš

gerai, kad galim vyrus rinktis- su situo nepavyko, su kitu pasiseks. vargas tik musu vaikams, kurie negali rinktis savo tevu.

Vyrus reikia gudrumu "imti"..suvokiu, bet va kartais pratrūkstu ir gal be reikalo išsipasakoju..galų gale man vakar pavyko iš jo išpešti klausimą "o kokia ta mergytė? kuo ji tave taip patraukė?". Mažas žingsnis. Sustiprės kojos, žengsim tvirtesnį, po to dar vieną.. Paprašiau nuvažiuoti kartu, aš jam noriu parodyti tą vaiką, kad jis suprastų..Jis bijo. Gyva abejonė..

Na, suprantu, Rasma, kad nenori ilgai antro leliuko laukti. Manau, kad panasioj situacijoj ir as keliauciau i kudikiu namus. Tik sako, kad vaikuciu nevalia taip rinktis lyg preke is lentynos... Atseit, turi nueiti i VTAT ir ten tau jau pasiulys, issirinksi is nuotraukeliu.

Rinkis lyg preke (net jei neziuri i ta vaika taip) - negerai, bet nuotraukeles ne viska apie zmogu pasako. O juk vis tiek renkiesi...

Būtent. Man tas rinkimąsis nemalonus būtų. Aš vakar pamačiau mergaitę.Nežinau kas, bet trenkė smegeninėn..visi vaikai troško apsikabinti buvo meilūs, bet ta mergaitė mane paveikė. Aš net nenorėčiau gilintis kuom ji serga ar sirgo, kokie jo stėvai ar palikusi motina. Aš tiesiog jaučiu, kad tai būtų mano vaikas.
Rimaiste, tu teisi... Aš noriu to natro leliuko, nesvarbu kada ir nesvarbu ar savo...Aš noriu savo vaiko, bet ne bet kokia kaina. Jei turėsiu savo - džiaugsiuos, bet širdim jaučiu, jog lygiai taip pat jausčiau pakylėjimą važiuodama ne iš gimdymo, o iš kūdikių globos namų.
Žinau tą visą tvarką, esu mačiusi ir žinau žmogų , kuris įvaikino du mažylius, net skaitydavau tų "vaikų aprašymus". Tai siaubas. Jie paversti vos ne "produktais", suskaičiuotas ir aprašytas kiekviena spuogas, ilgiausios charakteristikos, psichologo "numatymas" koks tas vaikas, kaip jis augs, ko jam reiks ir pan. Nemoku atpasakoti.

Na, stiprybes tau, o veliau, kai ateis musu laikas, galesi patarti kaip greiciau ir paprasciau su biurokratais bendrauti...

Nu neisivaikinciau ir nepaimciau globoti nei vieno vaiko niekada gyvenime jokiom aplinkybem. Tai mano problema - iesiog esu netipiska motina. O paliktiem tevu vaikam demesioir silumos reikia dvigubai daugiau. Nesugebeciau

O as nezinau.Dar nesubrendau tokiam klausimui, tik sutinku, kad meile gali uzklupti netiketai. Meile vaikui taip pat. Isimyleciau , tada jokiu asmeniniu kliuciu.

Aš būdama pedagoginio instituto studentė vasarą dirbau vaikų globos namuose. Jau tada supratau ,kad ten vaikai kitokie.Jie stengiasi iš tavęs paimti kuo daugiau, nes neturi kitos išeities.Nė vienos išeiginės nepraleidau be vaiko parsivesto į nuomajamą kambarį.Baigus iš karto ištekėjau, gimė vienas po kito sūnūs. Kai vyresniajam buvo 9 o antram 7 tikrai labai norėjau mergytės ,turėjau pakankamai širdies šilumos vaikui. Buvo nesvarbu ar svetimam ar savam. Netgi nenorėjau rizikuoti ir norėjau paimti globoti mergaitę. Nudrožiau į vaikų teisių apsaugos tarnybą, parašiau prašymą. Visai normaliai į mane pažiūrėjo tik apgailestavo kad niekas nenori berniukų. Greitai gavau pranešimą, kad kūdikių namuose yra mergaitė" tinkama" globai. Jai 3 metai, motina serga psichikos liga ir mergaitės auginti negalės. Tačiau yra močiutė ,kuri nors neturi sąlygų mergaitę auginti, nori žinoti kur ji,kad neprarastų ryšio, nes dar ji turi brolių. Man tai buvo suprantama nes tikrai neturėjau jokių egoistinių tikslų. Nuėjau į kūdikių namus ir turėjau daug nemalonių patyrimų iš vyr.gydytojos pusės. Tardė kaip kokią nusikaltėlę. Pro sukastu dantis sutiko leisti susitikti su mergaite. Viskas vyko kaip kažkokioj laboratorijoje. Kitas vizitas buvo kartu su vyru ir mano vaikais. bendravom po įstaigos langais ir buvom tarsi akvariume. Kai aš kitą kartą nuėjau iš anksto neinformavus ,girdėjau šaukiant už durų ant vaikų- buvo aišku kad tokie lankytojai nepageidaujami. Paskambinus vyr. gydytojai suderinti dėl mergaitės lankymo,nes norėjau nors kelioms valandoms išsivesti ją iš teritorijos, po to paimti savaitgaliui- išgirdau kategorišką pasakymą- kad ji su vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininke jau nusprendė kad mūsų gyvenimo sąlygos per blogos ir globoti tikrai negalėsiu. Į prašymą leisti lankyti mergaitę- atsakė neigiamai.Į mano klausimą- negi mažai mergaitei gali būti per daug jai artimų, ją lankančių žmonių- padėjo ragelį.Po kurio laiko, gal po poros mėnesių man paskambino vaikų teisių apsaugos tarnybos inspektorė ir klausia kodėl aš nebelankau tos mergaitės. Aš buvau pritrenkta. Kai paaiškinau, ji tepasakė jog ne pirmą kartą vyr. gydytoja taip pasielgia. Po poros metų sužinojau,kad mergaitę įsidukrino ir išsivežė į Izraelį. Atskyrė nuo brolių ir nuo močiutės, manau kad papraščiausiai pardavė. Gal taip ir turėjo būti, nes po pokalbio su vyr. gydytoja aš pastojau ir pagimdžiau dukrą. Neatsisakau minties paimti dar vieną mergytę. Tik tam turi ateiti laikas ir susiklostyti aplinkybės.Tai turi tarsi gautis savaime ir manau jeigu taip trukdoma kaip man tada- taip lemta, nors tuo metu ir įskaudina.