QUOTE(jamaika @ 2007 05 29, 18:17)
labai idomu. Del visko turime kaltinti save, savo mintis? Susirgai, tai ir grauzkis, kad buvai nei sioks, nei toks ir nusipelnei ligos. Numire artimas zmogus, pats kaltas - tokia aplinka susikurei savo mintimis. Turi baisu snuki, vel kaltink save, kad nesugebi savo mintimis grazaus veidelio nusipiesti.
Deja deja, visi mes buvome vaikai, laimingi ir nerupestingi, ir tikejome, kad viskas bus gerai, kol gyvenimas neparodo naguciu. Ir jokios mintys tam itakos neturi.
Sveikute, Jamaika
Kaltinti nieko nereikia- nei savęs, nei kitų. Susirgai- tai pamastyk, ką darai ne taip. Liga, tai ženklas, kad kažkur mes neteisūs.
"Kai žmogus meluoja kitiems - tai teatras,
kai meluoja sau - liga.' S .L. Lazarevas
Dėl artimo žmogaus mirties mes nekalti, kaip teisingai pastebėjo Vijurka. Mūsų užduotis- išlikti ramiems. Tai padaryti lengviau, kai suvoki, kas tai yra mirtis. Bet tai jau "ne į temą".
Tavo paminėtas "baisus snukis'' irgi ne šiaip sau. Kažkada padarytas negražus poelgis, galbūt, padarytas kažkuriame gyvenime, gali šiuo momentu atsispindėti veide... Bet tai nėra pati didžiausia bėda. Manau daug svarbiau būt gražiai vidumi. Visi tą vidinį grožį turim, tik reikia jam leist "išlysti'...
Papildyta:
QUOTE(jamaika @ 2007 05 29, 18:31)
nebutina visko suversti atsitiktinumams, yra kazkas, kas reguliuoja musu gyvenimus ir vyksta nepaaiskinami dalykai, kai zmogus sako "niekada gyvenime nebuciau pagalvojusi, kad man taip atsitiks, arba net baisiausiame kosmare neisivaizdavau, kad taip gali nutikti". Kur mintys visagales buna tokiomis akimirkomis, kodel net mintis nekyla, kad kazkada galetu taip nutikti, o visgi nutinka???
Ir baisu klausytis, kad pats kaltas del visu nesekmiu, ligu ir nelaimiu.
Parodykite zmogu, kuris viso brudo yra isvenges. Nera tokiu. Tai kam spardyti kencianti, serganti ir kartoti, zinai, tokia tavo karma, nusipelnei to uz savo nuodemes, pats kaltas, tavo mintys netinkamos
Žinoma, nėra. Visi mes čia atėjom mokytis. Ligos daugeliu atvejų ir būna tas postūmis savęs link. Kai kančioje nuolat klausi savęs "kodėl ir už ką", vėliau, galbūt tuos klausimus adresuoji Dievui...Tada ieškai atsakymų...Po kažkiek laiko jau gali ištarti" Dieve, ačiū Tau už ligą, kurios dėka aš esu čia, kur esu..."