aa atsiminiau, kad tas pats. o gi stai ji jau ir ryto rasa. neklauskit kaip supratau, mane aplanke apreiskimas 
QUOTE(Shidduh @ 2007 05 29, 07:07)
ghegheghe... cia truputi ne i tema, bet kartais jurale ir satja ne tas pats asmuo???? aa atsiminiau, kad tas pats. o gi stai ji jau ir ryto rasa. neklauskit kaip supratau, mane aplanke apreiskimas
aa atsiminiau, kad tas pats. o gi stai ji jau ir ryto rasa. neklauskit kaip supratau, mane aplanke apreiskimas Na tikrai pasaulio pabaiga ne už kalnų, jei jau ir tave apreiškimai aplanko.
QUOTE(Shidduh @ 2007 05 29, 09:08)
Oi, nuraminai
Tai gal kokia krištolinė ar indigo esi?
QUOTE(Shidduh @ 2007 05 29, 09:56)
žalia katvarlė
Graži tema, Vaižgante.
Žmogus gali save kurti ir turėtų taip daryti, tik dažnai šios pareigos vengia, nes tai labai sunkus darbas. Man irgi dažniausiai lengviau pasakyti kad manęs niekas nesupranta, nemyli ir pan. suversti savo bėdas kitiem, nei prisipažinti, kad ir aš ne viską padariau, kad mane suprastų, nepakankamai myliu kitus ir save. Džiaugiuosi, kad bent suprantu, kad kai pykstu esu pati dėl to pykčio kalta.
Žmogus gali save kurti ir turėtų taip daryti, tik dažnai šios pareigos vengia, nes tai labai sunkus darbas. Man irgi dažniausiai lengviau pasakyti kad manęs niekas nesupranta, nemyli ir pan. suversti savo bėdas kitiem, nei prisipažinti, kad ir aš ne viską padariau, kad mane suprastų, nepakankamai myliu kitus ir save. Džiaugiuosi, kad bent suprantu, kad kai pykstu esu pati dėl to pykčio kalta.
QUOTE(Luknė @ 2007 05 29, 14:25)
Graži tema, Vaižgante.
Žmogus gali save kurti ir turėtų taip daryti, tik dažnai šios pareigos vengia, nes tai labai sunkus darbas. Man irgi dažniausiai lengviau pasakyti kad manęs niekas nesupranta, nemyli ir pan. suversti savo bėdas kitiem, nei prisipažinti, kad ir aš ne viską padariau, kad mane suprastų, nepakankamai myliu kitus ir save. Džiaugiuosi, kad bent suprantu, kad kai pykstu esu pati dėl to pykčio kalta.
Žmogus gali save kurti ir turėtų taip daryti, tik dažnai šios pareigos vengia, nes tai labai sunkus darbas. Man irgi dažniausiai lengviau pasakyti kad manęs niekas nesupranta, nemyli ir pan. suversti savo bėdas kitiem, nei prisipažinti, kad ir aš ne viską padariau, kad mane suprastų, nepakankamai myliu kitus ir save. Džiaugiuosi, kad bent suprantu, kad kai pykstu esu pati dėl to pykčio kalta.
as tai nemanau, kad zmogus vengia save kurti - visi tai daro be i6imties, nes mintis yra stipriausia k8rybine energija, o mintijam, galvojam visi. tik daugelis tai daro nesąmoningai, tiksliai bet kaip
. o kaip pradedi gilintis paaiskeja, kad mintis reikia valdyti, na gal ne tiek valdyti, kiek kryptingai mastyti, jei nori save kurti ir tureti toki gyvenima, apie koki svajoji- negalima leisti atsitiktinems mintims griauti grazaus, gero ir harmoningo gyvenimo. čia va ir visa svęs kūrybos esmė - neleisti mažytėms smulkmenoms išversti didelio vežimo. 
Sveikos 
Shiduh, galiu Tave nuliūdinti, aš nepažystu nei Tavo minėtos Satjos, nei Juralės...
Visai netyčia užklydau į jūsų pokalbį, o kadangi tema pasirodė gana įdomi, tai prisijungiau prie jūsų. Tagi apreiškimais nereikėtų "mėtytis". Kai kam iki jų dar labai toli...
Tai gana sudėtinga tema, ir keliais žodžiais čia gana sunku ką nors pasakyti...
Kūrėjas sukūrė žmogų, panašų į save ir davė jam galimybę kurti... Ir mes kuriam, kaip buvo minėta, mintimis, žodžiais ir apsileidimais...Ir visų atsakymų į gyvenime iškylančius klausimus ir situacijas reikia ieškoti savyje, o ne kaltinti kažką. Niekas nėra atsakingas už mus, niekas nevyksta šiaip sau. Viską ką turi , ar ko neturi sukūrėm mes patys. Kada šitai suvokiam, pradedam gyventi kitaip, t.y. pasirenkam, kokį kūrinį norim matyti. Kol šito nesuvokiam, gyvenam tarsi užrištomis akimis, nuolat kažką kaltindami dėl savo gyvenimo nesėkmių...
Mes kuriam ne tik save, bet ir aplinką, kuri mus supa .Juk žmogus yra visumos dalis, kuris vienas pats atskirai egzistuoti negali. Jis kaip vieno didelio organizmo ląstelė. Mes visi esame viena, net įkvepiam ir iškvepiam tą patį orą. Tarp mūsų nuolat vyksta energetiniai mainai. Taigi jei keičiamės patys, keičiasi ir aplinka, žmonės, kurie mus supa. Tai visiškai nesunku pastebėti žmogui, kuris eina dvasinio tobulėjimo keliu. Pakitus pasaulėžiūrai, vertybių skalei, sąmoningumui, keičiasi ir supančių žmonių ratas.
Sėkmės kūryboje...
Shiduh, galiu Tave nuliūdinti, aš nepažystu nei Tavo minėtos Satjos, nei Juralės...
Visai netyčia užklydau į jūsų pokalbį, o kadangi tema pasirodė gana įdomi, tai prisijungiau prie jūsų. Tagi apreiškimais nereikėtų "mėtytis". Kai kam iki jų dar labai toli...Tai gana sudėtinga tema, ir keliais žodžiais čia gana sunku ką nors pasakyti...
Kūrėjas sukūrė žmogų, panašų į save ir davė jam galimybę kurti... Ir mes kuriam, kaip buvo minėta, mintimis, žodžiais ir apsileidimais...Ir visų atsakymų į gyvenime iškylančius klausimus ir situacijas reikia ieškoti savyje, o ne kaltinti kažką. Niekas nėra atsakingas už mus, niekas nevyksta šiaip sau. Viską ką turi , ar ko neturi sukūrėm mes patys. Kada šitai suvokiam, pradedam gyventi kitaip, t.y. pasirenkam, kokį kūrinį norim matyti. Kol šito nesuvokiam, gyvenam tarsi užrištomis akimis, nuolat kažką kaltindami dėl savo gyvenimo nesėkmių...
Mes kuriam ne tik save, bet ir aplinką, kuri mus supa .Juk žmogus yra visumos dalis, kuris vienas pats atskirai egzistuoti negali. Jis kaip vieno didelio organizmo ląstelė. Mes visi esame viena, net įkvepiam ir iškvepiam tą patį orą. Tarp mūsų nuolat vyksta energetiniai mainai. Taigi jei keičiamės patys, keičiasi ir aplinka, žmonės, kurie mus supa. Tai visiškai nesunku pastebėti žmogui, kuris eina dvasinio tobulėjimo keliu. Pakitus pasaulėžiūrai, vertybių skalei, sąmoningumui, keičiasi ir supančių žmonių ratas.
Sėkmės kūryboje...
QUOTE(rytorasa @ 2007 05 29, 17:20)
Taigi jei keičiamės patys, keičiasi ir aplinka, žmonės, kurie mus supa. Tai visiškai nesunku pastebėti žmogui, kuris eina dvasinio tobulėjimo keliu. Pakitus pasaulėžiūrai, vertybių skalei, sąmoningumui, keičiasi ir supančių žmonių ratas.
Labai geros mintys!Musu paciu tobulejimas reikalauja i gyvenima zvelgti pozityviai. Jei mes noresime rasti progu dziaugtis, jas rasime, jei noresime smerkti, tai...
Is tiesu, kuo zmogus labiau save istobulines, tuo labiau jis teigiamas kitu atzvilgiu.
QUOTE(Heidėja @ 2007 05 29, 16:30)
[. Jei mes noresime rasti progu dziaugtis, jas rasime, jei noresime smerkti, tai...
voooo
visa gelmių psichologija paneigta vienu sakiniu. nei ankstyvoji patirtis, nei įgimtas temperamentas, nei supanti aplinka - niekas nebeturi įtakos žmogui, jis turi sugalvoti, kad jis dabar visus mylės ir visais džiaugsis ir aplinka net pasikeis. ai, nu aišku, ligos ir mirtis išnyks, bo kažkoks cviakas publicistas parašė apie pokalbį su dievu
