na ir as papasakosiu kaip saviski sutikau. Man tada buvo apie 14 metu. As, mano pusesere ir geriausia drauge nusprendem parasyti sklebima i laikrasti "Detektyvas" ir pasiieskoti vaikinuku susirasinejimui

.
Mes buvom trys drauges ir mum atrase trys draugai. As susirasinejau su jo draugu, o jis su mano pusesere. Rasinejom rasinejom ir atsibodo, nutarem kad reikia susitikt. Is visu triju drasiausias buvo maniskis, tai jis ir atvaziavo (pas mano pusesere

). Pasitikt i stoti ir as atlekiau, bet tik is smalsumo ir pasisveikinusi islekiau savo keliais

.
Kaip dabar sako as jam kritau i akis jau autobusu stoty, bet kadangi man 14, tai nelabai man jau tie berniukai ir rimti santykiai rupejo. Taip viskas ir baigesi.
Po keliu metu tas pats vaikinukas (toliau Arturas) atvyko i musu miesta karines prievoles atlikti. Na kadangi profesija buvo stalius, tai darba gavo batalijono staliu ceche, tad jo tarnyba buvo kareivines - darbas - merginos - kareivines. Labai prasydavo, kad apsilankyciau pas savo pusesere tuo metu kai jis ateina pas ja (pas mane nedryso eiti, nes bijojo, kad neatstumciau ir taip galutinai nutruks rysys). Bet pas mane nuolat buvo milijonas ir viena priezastis likti namie, tai kieno nors vaikus priziuriu, tai pamokas ruosiu (rimtu rimciausias pasiteisinimas

), nes labai jau jis man nepatiko

. Baigesi tarnyba, baigesi ir prasymai pasimatyti. Gyvenimai tekejo savo vagomis, su naujais draugais, meilem ir t.t.
Ir viena diena einu as gatve ir pravaziuoja nematyta masina, apsisuka ir vel pro saly pravaziuoja ir negana to kai gristu neuzilgo i namus ta pati masina stovi musu kiemo ivaziavime. Po simtc pypkiu galvojau, kas cia per kietiakas pavaidint atvaziavo

. Regejimas ne koks pas mane, tai kai pamaciau artejanti zmogysta nuo masinos link manes apsirikau ir vos nepasukau i kita puse. Na pasisveikinom (atpazianu kai priejo), poto i kavine pakviete (draugiskai pasedet, nes gi tiek metu nesimatem, nesirasem ir t.t.

). Poto seke kiti pasimatymai, ir vel pasimatymai, o mano mama devintam dangui taip jai zentukas patiko

. O as irgi tikriausiai buvau issaugus is jaunatvisko kvailumo ir izvelgiau visai kitas zmogaus vertybes, kurios yra daug svarbiau nei dailus veidelis, stora pinigine ir raumeningas kunas. Si rugpjuti mes svesim penktas musu vestuviu metines, o kartu esam septinti metai. Esam labai laimingi ir isimyleje iki ausu

. Ir dekoju Dievui kad turiu gera, mylinti ir manim beisi rupinanti vyra.