Skaiciau,skaiciau ir nutariau ir as savo istorija parasyti
Susipazinom mes mano naujajam darbe.As buvau ka tik pradejusi dirbti, nieko neismaniau apie kompus,o jis atejo taisyti printerio. Bet vis niekaip nesiseke,tai tas atsitikdavo, tai anas.... Pykau baisiausiai,visam pasauliui guosdavausi,koks matai netikes meistras,kad kazkokio printerio nemoka paleist...

Tuo metu turejau drauga,bet jis gyveno kitam mieste, o to meistrelio mergina dirbo kavineje,kuri buvo salia mano darbovietes,kitoje gatves puseje.Matydavau kaip jis pas ja atvaziuodavo. Bet mano printeris taip ir nespausdino...Mano vyresne kolege,kai jai pasiskundziau,kad vis nesutaiso printerio, man pasake,kad jis ko gero ne del printerio cia istisa sedi....Viena vakara,eilini karta mano darbui einant i pabaiga,Jis vel atejo.As supykusi sakau:"mano darbo laikas jau baigesi, atvaziuokit rytoj".O jis ir sako:"as jus po to parvesiu namo,tik pasilikit nes labai reikia" Taip,labai teisingai perskaitet,nors mes bendraamziai,bet tada vienas kitavadinom "jus".Tiap ir prasidejo.Tada parveze namo, prasidejo mandagus,neikyrus skambuciai ir pakviete vakarienes.Nors ta karta ejau be didelio entuziazmo,veikiau is dekingumo uz sugaista laika del to nelaimingo printerio.Po vakarienes jis mane atsiveze i ta miesta kur gyvena,sedejom masinoje,plepejom ir jis man prisipazino,kad mane isimylejo.Tuo metu taip issigandau,kad jei buciau galejus tai buciau begus kuo toliau.Vos islemenau,kad parveztu namo.Jis parveze ir man lipant is masinos pasake:"kad ir kas beatsitiktu, zinok,as taves lauksiu".Dieve mano,kita diena draugei ant peties raudu kruvinom asarom,kad kaip cia taip atsitiko,man to visai nereikia irt.tO jis paskambino irgi visas apsiasarojes ir pasake:"nu negaliu be taves, nezinau ka man daryt.zinau,kad turi kita,leisk man bent pabandyti".Paskui prasidejo geles,dovaneles ir t.t.Po dvieju men.atvaziavau pas ji svesti nauju metu,taip tebesvenciam iki siol.
Dabar mes jau 3,5metu kartu,kaip susituoke, greitai bus 3m.Ir tikrai nesigailiu savo skuboto sprendimo.