
oi gera skaityti tokias linksmas istorijas... miela kazkaip... mano istorija tokia: pries gerus pora su puse metu apie meile net negalvojau, buvau nusivylus ir tiek. Dirbau kaip isprotejus. Ta balandzio 2 vyko grandiozinis renginys, o as uzsikasus visais darbais kaip dabar atsimenu, varau su savo aukstakulniais ir kalnu popieriu rankose, ziuriu stovi toks vaikinukas prie duru - galvoju - mano jisai, man paskirtas.. praejau pro sali tada sakau sau: nu visai durna, gal jis jau vedes ir vaiku turi. Taip visa diena jis dar pora kartu pasimaise man po kojom.

vakare, kai prasidejo koncertas ir sokiai, viena mano nauja kolege soko su tuo vaikimuku, tai as pamaniau, kad cia jos vyras. O ji priejo ir sako, susipazinkit, cia mano brolis. Nu ir susipazinom. Taip ir neissiskyrem, nors metus su puse gyvenom ratuose. Jis Klaipedoj, as Vilniuj. Buvo sunku, bet istverem.Stai jau nuo siu metu gyvenam kartu, nuosavam name, Vilniuj ( visgi jis neiskente ir iskeite klp i vln)

))) per Verbas oficialiai susizadejom, visam Vilniuj matant ir jau kita rugpjuti ir popieriuose busim vyras ir zmona, nors ir dabar visi vadina mus vyru ir zmona. Tai va, mergaites, meile is pirmo zvilgsnio kartais buna Dievulio atsiusta.