O musu istorija gali atrodyti ir romantiska ir kartu neromantiska.

Neromantiska - nes susipazinome naktiniame autobuse. Ilipau i autobusa po naktinio pasisedejimo su draugemis, ejau pirkti bilieciuko ir turejau prasibrauti pro viena jaunuoli. Kol broviausi-susizvalgem, veliau netycia atsisedom salia, siek tiek paplepejom apie studiju uzsienyje ispudzius apie draugus is uzsienio ir tiek. Net vardo mano nepaklause, nei telefono. (kaip veliau prisipazino - pabijojo buti banalus ir klausti iprastai, o nieko "mandro" staigiai nesugalvojo). Taip ir islipau savo stotelej.
Romantiska dalis - kaip jis manes ieskojo.

Kaip veliau MB prisipazino - man islipus pagalvojo, kad jeigu lemta, tai likimas mus vel suves. Taciau is kart pagalvojo, jog "koks cia likimas - viska turiu pats padaryti"

Neturedamas mano duomenu, (zinojo tik universiteta, studiju krypti ir apytiksliai kursa ir tai, kad studijavau pagal Erasmus), skambuciais uzverte mano universiteto tarptautiniu rysiu skyriu, prase padeti pagal apibudinima atsirinkti apie kokia cia mergaitye kalba eina (sake cia tokia su riesta nosyte

). O dar kokia istorija sukure, kad itikintu, kad jam reikia butent mano kontaktu!! Ir kai jau sekancia diena man parase zinute i e-pasta - as visa diena vaiksciojau apstulbusi. Na, visiskai apstulbusi
Uztat dabar mes jau beveik 2 metai kartu ir kai ivyks musu vestuves - butinai uzsuksim i universiteta - padekoti, kad mus "suvede"

))) kazkam juk nuo to turetu buti gera

)
Tai vat. Man visada gera prisiminti sia istorija ir matyti, kaip maniskis zibanciom akim ja pasakoja kitiems