O pas mus is vis
Savo vyra pazistu jau bemaz 13 metu...Buvom vieno kiemo chebra paauglysteje. Jam buvo 13m. - man 14m. - pasiausdavom draugijoj ir tiek. Po to as islekiau i sostine mokintis, kiti 'kieminiai" taip pat - kas kur issibarste ir tuo baigesi musu visu bendravimas.
Ir va pernai sutikau ji atsitiktinai sedinti viename is sotines baru. Pasilabinom, numeriais apsimainem, sutarem kazkada i gimtine vaziuot kartu...
Dar po katro laiko prireike man pries sventes i gimtine lekti - paskambinau turetu numeriu...
Nebuvo jokiu lemuriniu minciu...kelias tolimas, 300km, kalbames apie si bei ta....
Tik islipus is masinos kazkaip pagalvojau "oho, koks idomus vaikinas isaugo is to tylaus, drovaus 13mecio....

bet tuo viskas takart ir baigesi...
Dar ne karta po tos keliones i gimtine buvom susitike draugu kompanijoj...bet niekada vieni

Jutau jam zmogiska, draugiska simpatija ir tiek...
Kol po eilinio bendru draugu susiejimo nepajutau - kad va - viskas! kazkas cia rezgasi ir baigsis rimtu reikalu.
ir buvo!
kai atvaziavo vienakart i svecius pas mane - tai daugiau ir nebeisvaziavo!
o po savaites buvimo kartu - per pietu pertrauka parase man skaipu, kad nebegali gyventi be manes (cia buvo pirslybos)!
Po 9 menesiu nuo tos akimirkos atsokom vestuves!
esam laimingi!
o as iki siol negaliu patiketi, koks geras, rupestingas ir puikus zmogus salia buvo tiek metu nepastebetas!