Man jau nedaug liko iki antrojo pasirodymo. Bet kažkaip vis atrodo, kad jau nieko negalėčiau mylėti labiau nei savo pirmagymį. Nors ir ta meilė atėjo ne iš karto. Gal tik po metų suvokiau, kad tai MANO vaikas, kurį myliu be galo. Dabar antrojo labai laukiam, bet bijau, kad bus kaip ir su pirmuoju- meilė ateis daug vėliau. Bet kažkodėl jaučiu, kad pirmagymis ir liks mano pirmagymiu, o antrasis bus daugiau tėvelio vaikas. Pagyvensim-pamatysim. Labai tikiuosi, kad klystu ir sugebėsiu neišskirti nei vieno.
Oi,blondine,ir as susigraudinau. 
kai laukiausi antro vaiko, man buvo neramu kaip aš galėsiu mylėt dar vieną vaikelį, kai mano pirmagimis pats mieliausias, brangiausias ir t.t. Pagulėjus gimdymo namuose dvi dienas atsirado meilė ir mažąjai, tačiau išblėso vyresniąjam, aš jį apkabinu, pabučiuoju, bet jaučiu, kad nėra tų jausmų, kuriuos aš jaučiau anksčiau, tačiau tai truko tik kokias tris dienas, dabar aš juos abu labai myliu, neišskiriu nei vieno...
Sunkoka tema 
. Abu savo berniukus myliu. Bet mažąjį ypač. Manau todėl,kad jis kai tik gimė man padėjo suprasti koks yra malonumas auginti vaikutį. Buvo ramus ir geras, tiesiog angeliukas.Pavalgydavo, rankytes po smakriuku ir miega. O vyresnėlis iki trijų metų nei dieną, nei naktį nemiegodavo. Labai sunku buvo. Kai laukiausi antrojo, bijojau , kad nebūtų toks pats. Vadinasi teisybė: jei pirmas "sunkus", antras bus geras. Šiaip tai myliu labai abu,gal ta meilė tik truputį skiriasi
. Abu savo berniukus myliu. Bet mažąjį ypač. Manau todėl,kad jis kai tik gimė man padėjo suprasti koks yra malonumas auginti vaikutį. Buvo ramus ir geras, tiesiog angeliukas.Pavalgydavo, rankytes po smakriuku ir miega. O vyresnėlis iki trijų metų nei dieną, nei naktį nemiegodavo. Labai sunku buvo. Kai laukiausi antrojo, bijojau , kad nebūtų toks pats. Vadinasi teisybė: jei pirmas "sunkus", antras bus geras. Šiaip tai myliu labai abu,gal ta meilė tik truputį skiriasi
kol benas buvo vienintelis, o ash dar nesilaukiau - kartais su gaileschiu pagalvodavau, kad gimus antrajam vaikui nebus tokios ramybes (benas buvo labai ramus meilus vaikas, prisimenu, kaip zhindydavau apie pusvalandi, tuo pat metu skaitydavau knyga... taip sededavau su vaiku ir knyga, kol benas uzhmigdavo...), negalesiu antrajam suteikti tiek demesio... ish anksto savotishkai gailejau antrojo, bet neabejojau, kad turesiu daugiau negu viena vaika.
bena pamilau ish pirmo zhvilgsnio, tik gimusi - jis buvo labai grazhus, protingo brandaus veiduko, ilgais juodais plaukais... kad tikrai myliu gusta suvokiau palyginus neseniai, kai jis jau pradejo reikshtis kaip asmenybe... iki tol tebuvo rekiantis ryshulelis... o dabar - baltapukis papustzhandis linksmuolis, meilumo isikunijimas, vyresniojo brolio prieshingybe
myliu abudu labai labai... tik gustui teko ta meile ishsikovoti...
bena pamilau ish pirmo zhvilgsnio, tik gimusi - jis buvo labai grazhus, protingo brandaus veiduko, ilgais juodais plaukais... kad tikrai myliu gusta suvokiau palyginus neseniai, kai jis jau pradejo reikshtis kaip asmenybe... iki tol tebuvo rekiantis ryshulelis... o dabar - baltapukis papustzhandis linksmuolis, meilumo isikunijimas, vyresniojo brolio prieshingybe
myliu abudu labai labai... tik gustui teko ta meile ishsikovoti...
Man dabar irgi ishkyla toks klausimas, nes laukiuos antro. Neabejoju, kad mylesiu ne mazhiau, nei pirmaja, bet vis tiek keista - ish kur dar tiek daug meiles gaut? Kai pasidalinau su viena drauge shitom mintim, ji pasake: meile yra toks dalykas... Nepadalijamas, nedauginamas. Tiesiog toks. Juk mylim teti, mama, broli, sese... Po to atsiranda sutuoktinis - ir ji labai labai mylim. Po to pirmasis vaikelis - ir jam meiles per akis. Taigi - meile neishmatuojama. Ji tiesiog yra. Ir yra jos tiek, kiek reikia...
Su nekantrumu laukiu, kada galesiu tai pasakyti antrajam kliackui i akis
Su nekantrumu laukiu, kada galesiu tai pasakyti antrajam kliackui i akis
Labai aktuali tema man. Pati tai augau viena ir nebuvo jokių pasilyginimų kurį daugiau myli. Tad kai pati po 2,2 m pasigimdžiau antrąjį vaikelį tas klausimas man parūpo. Mano mama turėjo kažkokių problemų dėl nevienodos meilės. Atseit ji buvo mažiau mylima. Tad aš labai bijau, kad ir manieji taip nesijaustų. Bet drįstu teigti, kad ta meilė yra be galo slidus dalykas ir ją tikrai reikia kurstyti. Taigi mažiukas ramesnis, meilesnis ir subtilesnis savo charakteriu. Su juo viskas paprasčiau. Na, o su didžiuoju kantrybės reikia. Matyt tikrai teisybę guosdamos sakė gydydytojos, kad jis man visko suteiks dvigubai (na jis prieš pat gimimą neteko broliuko dvynio). Bet jis toks žavus savo originalumu, kad taip ir lieka sunku pasakyti kuris mylimesnis. Teisybė, kad myliu vienodu stiprumu, tik meilės spalvos skiriasi. O toms, kurios bijo, kad bus sunku pamilti antrąjį, drystu paguosti, kad nebus. Meilė gimsta kartu su žmogučiu. Ir jei meilės nepadvigubėja, tai gal net patrigubėja, nes tada dar atsiranda kažkoks įdomus meilės jausmas abiems vaikams kartu.
QUOTE(ramuneb @ 2004 10 03, 16:56)
kai laukiausi antro vaiko, man buvo neramu kaip aš galėsiu mylėt dar vieną vaikelį, kai mano pirmagimis pats mieliausias, brangiausias ir t.t. Pagulėjus gimdymo namuose dvi dienas atsirado meilė ir mažąjai, tačiau išblėso vyresniąjam, aš jį apkabinu, pabučiuoju, bet jaučiu, kad nėra tų jausmų, kuriuos aš jaučiau anksčiau, tačiau tai truko tik kokias tris dienas, dabar aš juos abu labai myliu, neišskiriu nei vieno...
Man ir taip buvo, bijojau, kad tik vyresneli galesiu mylet, kad tas kitas bus kaip isibrovelis, o stai kai gime antras vyrukas tai meile pirmagimiui buvo laikinai isblesus... Siaubas kazkoks! tarpais man rodydavos, kad nekenciu jo
, mat jis skraisdavo broli, rode oziukus, buvo baisu, bet dabar, tai kazkaip vel viskas pasikeite atrodo labiau myliu vyresneli, nes antrasis tevo numyletinis.
Sveikos ,Mamytės.
Mano nuomone visa nesvarbu kuris ir kelintas vaikutis gimė šeimoje, meilė užgimsta su kiekvienu nauju šeimos nariu, svarbu kad tą meilę išeitų paroduti vienodai. Dažnai būna didesnis vaikas pastumiamas į šoną ir pirmenybė atitenka mažiukui. Tada didysis pradeda jausti nuoskaudą ir pradeda mažiuką skriausti. Norint to išvengti reikėtu pasinaudoti senų močiučių patarimu:Viena ranka glostai vieno galvą , kita -kito, vieną apkabinai ir kitą apkabini, vienam saldainis ir kitam saldainis tada tarp vaikų nebus agresijos ir pavydo .
Mano nuomone visa nesvarbu kuris ir kelintas vaikutis gimė šeimoje, meilė užgimsta su kiekvienu nauju šeimos nariu, svarbu kad tą meilę išeitų paroduti vienodai. Dažnai būna didesnis vaikas pastumiamas į šoną ir pirmenybė atitenka mažiukui. Tada didysis pradeda jausti nuoskaudą ir pradeda mažiuką skriausti. Norint to išvengti reikėtu pasinaudoti senų močiučių patarimu:Viena ranka glostai vieno galvą , kita -kito, vieną apkabinai ir kitą apkabini, vienam saldainis ir kitam saldainis tada tarp vaikų nebus agresijos ir pavydo .
Na, dviejų vaikelių dar neturiu, bet visada apie tai pagalvoju, o jeigu būtų - kaip tada? Ar sugebėčiau abu juos mylėti vienodai? Bet viena tikrai žinau, kad stengčiausi taip daryti. Iš gyvenimo turiu pavyzdžių, kaip elgiasi kai kurie tėvai, kurie vieną vaiką myli labiau, o kito - ne. O jeigu taip atsitinka, nemylimam vaikui būna labai sunku gyvenime.. Man patiko tas posakis - durk į bet kurį pirštą, vis tiek vienodai skaudės. Manau, diskriminacijos čia jokiu būdu negalėtų būti, o tėvų pareiga yra tuo pasirūpinti, kad visi šeimoje augantys vaikai jaustųsi saugūs ir mylimi. Tai paprasčiausiai privaloma.
QUOTE(uola @ 2004 03 15, 01:27)
Labai super pasakyta! pritariu pilnai!
