Uch, miargos

Paklausiau dabar toooookią paskaitėlę

Apie konfliktą, teisingumą, atleidimą, meilę. Jėėėėga

Pagal A.Helingerį, jeigu teko tokį girdėti. Tai vot rašau santraukėlę...
- Atleisti, nereiškia užmiršti, neigti ar pateisinti.
- Vengti konflikto, reiškia vengti dvasingumo.
-
Atleidimas - teisingumo (kūno lygis)
ir meilės (sielos lygis)
jungtis
- Besąlygiškai atleisdami tik skatinsime blogį.
- Jeigu atleidžiame, bet neprašome kompensacijos, pasikeliame į puikybę. Čia būtų tas atvejis, kai atleidžiant sakoma: "atleidžiu tau, durneli, nes tu toks menkysta esi"
- Materialinė atleidimo išraiška nukentėjusiojo turėtų būti prašoma mažesnė, nei buvo padaryta žala. Taip būtų mažinamas "blogis".
- Viename pasaulyje atleidžiame, o kitame turime atstatyti teisingumą. Jei teisingumas nebuvo atstatytas arba kaltasis "nusiplovė", tai visa nusikelia tik dar padaugėja.
O kaip pasitikrinti, ar tikrai atleidai? Reikia įsivaizduoti tą žmogų ateityje ir kad jam labai sekasi. Jei atleidimas netikras, neišeis įsivaizduoti. Bet jei kaltojo neatlyginta, jį užklumpa gyvenimo našta, o nukentėjęs perkelia atsakomybę tik kaltajam. O tai irgi negerai...