Labas rytas!
Vakar išmokau atmintinai vieną Lermontovo eilėraštį. Labai jis atitiko mano vidinę būseną, tad jį ir teskaičiau
QUOTE(Starburst @ 2007 06 04, 23:35)
O dėl poezijos

Man irgi patinka nudailintos iki minumumo taiklios mintys
Gal ir pati kuri?
Kažkada lankiau literatūrinį būrelį ir buvo tokia užduotis kurti eilėraščius. Kai reikėjo, tai sukūriau, bet jie nebuvo kurti iš širdies. Iš tų 10 eilėraščių - 1 yra įdomesnis, originalesnis, galbūt ir pats nuoširdžiausias. Bet ir tai yra pažanga

Po to eilėraščių nebekūriau.
QUOTE(liepsnele @ 2007 06 04, 23:42)
Kodel bunant pozityviu negalima liudet? Galima, juk visi zmones, tik baisiau kai pasiduodi i beprasmi liudesi, kai jis ima tave est.
Buvau davusi nuorodą į straipsnį "Kaip susidraugauti su savimi". Citata iš ten apie jausmus:
"Jausti viską, ką galite, - labai žmogiška. Bet labai dažnai žmonės įsikibę laikosi nemalonių jausmų, net "lepina" juos. Elgiasi taip, tarsi tyčia verčia save blogai jaustis, o vėliau sako: "Aš nieko negalėjau su savimi padaryti". Iš tikrųjų už šios frazės slepiasi kita: "Net nemėginau ko nors daryti, kad pasijusčiau geriau".
QUOTE(Starburst @ 2007 06 05, 07:23)
Ar galvosi apie tai ar negalvosi, ar matysi, ar nematysi - TAI niekur nedings. Tai yra mūsų dalis, vadinamas šešėlis. Bet aš norėjau akcentuoti ne tai, kad davai galvokim apie blogas mintis, o kad davai PAŽIŪRIM Į NEIGIAMAS MINTIS TEIGIAMAI

Kam jos yra reikalingos? Argi mes negalime jų mylėti taip pat kaip džiaugsmo, pakilimo būsenos?
Mylėti neigiamas mintis? Mano neigiamos mintys yra labai nemalonios, nieko gero jose nematau.
O kalbant apie jausmus. Tai psichologai sako, kad nėra teigiamų ar neigiamų jausmų. Tai mes patys laikome vienus jausmus teigiamais, kitus neigiamais. Gal geriau būtų skirstyti į malonius ir nemalonius jausmus. Malonu, kai džiaugiesi, jauti pasididžiavimą savimi, myli. Nemalonu, kai gėda, liūdna, pikta.