MAniškis buvo plepys nuo lėliuko (į mąmą). Guguodavo, paskui birbdavo brrrr ištisai. Bet žodeliais kalbėt pradėjo pagal vadovėlius. Kai jam buvo 1.5 metukų, nupirkom gražią užrašų knygutę ir surašėm žodynėlį. Surašėm 56 žodelius. Žinoma, kai kurie kartojosi pvz. baba - tai ir močiutė, ir kamuolys, ir batai, ir pargriuvau
Sakinukais ėmė kalbėti prieš pat antrąjį gimtadienį. TAda labai susirgo, tai sakiau, matyt, fiziškai nusilpęs, protiškai labaiu vystėsi
Keli juokingi posakiai, kurie dabar ateina į galvą:
triušis - kušis,
nudegiau pirštą - pisią agagau,
katyte muzija - sako apie visas kates (iš lopšinės, kai supa tėtis ir mama...)
Dziugas akakos gava - Džiugas užsiklos galvą...
Jei pamato kokį žydintį krūmą, visada garsiai šaukia - cia bus uogų.
Nelabai mums su eilėraščiais ir dainelėm. Niekaip nenori viso pasakyt. Gal negerai iš pat [radžių pripratinau, nes pati sakydavau eilėraštuką, o jo prašydavau paskutinį eilutės žodį pasakyt. Tai ir dabar taip nori.
Dėl nekalbiukų tikrai nėra ko pergyvent. MAno sesers berniukas trejų dar nedaug tekalbėjo, dabar jam jau 13, mokosi labai gerai, sekasi ir patinka rašinius rašyt, taip kad nedaug ką lemia anksti, ar vėlai pas vaikutį tie žodeliai ateina. Svarbu su juo kalbėtis, skaityti, dainuoti, nes visa tai mažiukų galvelėse nusėda ilgam.